Prieš griebdamiesi litavimo lituoklio ir atsuktuvo, verta įsitikinti, kad problema tikrai slypi pačiame lizde, o ne kažkur programinėje dalyje. Dažnai žmonės skuba kaltinti aparatinę įrangą, nors kartais pakanka paprasčiausio tvarkyklių atnaujinimo.

Pirmiausia išbandykite kelis skirtingus USB įrenginius – pelę, klaviatūrą, atmintukę. Jei nė vienas neveikia, tai jau rimtas signalas. Pabandykite įkišti ir ištraukti kištuką kelis kartus – kartais kontaktai tiesiog užsiteršę ar šiek tiek atsilenkę. Pažiūrėkite į patį lizdą su žibintuvėliu – ar nematote sulenkto kontakto, ar nėra viduje kokių nors šiukšlių.

Dar vienas būdas patikrinti – įeikite į įrenginių tvarkytuvą (Device Manager) ir pažiūrėkite, ar sistema apskritai mato USB kontrolerį. Jei šalia USB įrenginio matote geltoną trikampį su šauktuku, problema gali būti programinė. Bet jei lizdas fiziškai šlubčioja, juda į šonus arba išvis neveikia jokiame operacinės sistemos režime (net BIOS’e), tai 99% tikimybė, kad reikės keitimo.

Kokius įrankius ir medžiagas reikės pasiruošti

Nešiojamo kompiuterio USB lizdo keitimas nėra raketos mokslas, bet tam tikrų įrankių tikrai prireiks. Svarbiausia – turėti normalų litavimo lituoklį. Ne tą pigų 10 eurų daiktą iš statybinių, o bent jau su reguliuojama temperatūra. Idealu būtų litavimo stotis, bet jei keičiate lizdą pirmą kartą gyvenime, pakaks ir solidesnio lituoklio už 30-40 eurų.

Taip pat prireiks:

• Litavimo alavas (geriau plonesnio, apie 0.5-0.8mm storio)
• Fliuso arba litavimo pastos
• Nulitavimo juostelės arba siurblio
• Smulkių atsuktuvinių rinkinio
• Plastikinio atidarymo įrankio (spudger) arba senos kredito kortelės
• Pinceto
• Izopropilo alkoholio kontaktams valyti
• Multimetro (labai pravers patikrinti jungtis)

Ir žinoma, pats naujas USB lizdas. Čia svarbu nesuklysti – nešiojamuose kompiuteriuose dažniausiai naudojami SMD (surface mount) tipo lizdai, kurie yra prilituoti tiesiai ant pagrindinės plokštės. Reikia tiksliai žinoti savo kompiuterio modelį ir užsisakyti tinkamą lizdą. Geriausia ieškoti eBay, AliExpress arba specializuotose elektronikos parduotuvėse. Kaina paprastai svyruoja nuo 2 iki 10 eurų.

Nešiojamo kompiuterio išardymas – atsargiai ir metodiškai

Dabar prasideda tikrasis darbas. Pirmas dalykas – visiškai išjunkite kompiuterį, ištraukite kintamosios srovės adapterį ir, jei įmanoma, išimkite bateriją. Kai kuriuose naujesnių modelių baterijos integruotos, tai tiesiog atjunkite baterijos kabelį nuo pagrindinės plokštės, kai tik atidarysite korpusą.

Nešiojamųjų kompiuterių ardymas skiriasi priklausomai nuo gamintojo ir modelio. Kai kurie (kaip senesni Dell ar Lenovo) atsidaro gana paprastai – išsukate kelis varžtus iš apačios ir nukeliate klaviatūrą. Kiti (ypač Apple MacBook ar naujesni ultrabook’ai) reikalauja nuimti visą apatinę dangą ir išsukti dešimtis smulkių varžtelių.

Svarbus patarimas – fotografuokite kiekvieną žingsnį telefonu! Rimtai, tai išgelbės jus vėliau, kai bandysite viską surinkti atgal ir nežinosite, kur kuris varžtelis turėjo būti. Taip pat gali praversti YouTube – beveik kiekvienam populiariam modeliui rasite išardymo vaizdo įrašą.

Kai atidarysite korpusą, pamatysite pagrindinę plokštę. USB lizdai paprastai yra išdėstyti šonuose ir prilituoti tiesiogiai prie plokštės. Kartais jie būna ant atskiros mažos plokštelės, kuri jungiasi į pagrindinę plokštę kabeliu – tokiu atveju jums pasisekė, nes keitimas bus daug paprastesnis.

Senojo lizdo nulitavimas – kantrybės testas

Štai čia prasideda pats sunkiausias etapas. USB lizdas paprastai turi 4 kontaktinius kojeles duomenims ir maitinimui, plius dar 2-4 mechaninio tvirtinimo kojas, kurios prilituotos prie plokštės ir laiko visą konstrukciją vietoje. Būtent tos tvirtinimo kojos ir sukelia daugiausia problemų.

Pirmiausia nustatykite lituoklio temperatūrą į maždaug 350-370°C. Per karštas gali pažeisti plokštę, per šaltas – nepajėgsite nulituoti. Užtepkite šiek tiek fliuso ant visų litavimo vietų – tai padės alavo tekėjimui ir palengvins darbą.

Pradėkite nuo mažųjų signalų kontaktų. Uždėkite nulitavimo juostelę ant kontakto, prispaudę karštą lituoklį ir palaukite, kol alavas įsigers į juostelę. Kartais reikia pridėti šiek tiek šviežio alavas, kad geriau nutekėtų. Kai signalų kontaktai atlaisvinti, pereikite prie tvirtinimo kojų.

Tvirtinimo kojos dažnai būna prilituotos dideliu alavas kiekiu ir reikia nemažai kantrybės jas atlaisvinti. Vienas triukas – įkaitinti vieną pusę, švelniai pamėginti pakelti lizdą tuo kampu, tada pereiti prie kitos pusės. Neskubėkite ir neveržkite per jėgą – galite nuplėšti kontaktines takelius nuo plokštės, o tai jau rimta bėda.

Paviršiaus paruošimas naujam lizdui

Kai pagaliau ištraukėte seną lizdą, paviršius greičiausiai atrodys šlykščiai – pilnas senų alavas likučių, fliuso ir įvairių nešvarumų. Prieš montuojant naują lizdą, viską reikia kruopščiai išvalyti.

Pirmiausia nulituokite visus alavas perteklius. Naudokite nulitavimo juostelę arba siurblį, kad kontaktinės aikštelės (pad’ai) būtų kuo švaresnės ir lygesnės. Paskui pamirkykite vatinį pagaliuką izopropilo alkoholyje ir kruopščiai nuvalykite visą fliusą ir kitus nešvarumus. Alkoholis greitai išgaruoja ir nepalieka jokių liekanų.

Dabar paimkite multimetrą ir patikrinkite, ar kontaktiniai takeliai nepažeisti. Nustatykite multimetrą į varžos matavimo režimą ir patikrinkite kiekvieno kontakto tęstinumą. Jei kažkuris takelis nutrūkęs, teks jį taisyti plonu laidinuku – tai jau sudėtingesnė procedūra, bet įmanoma.

Naujo USB lizdo montavimas

Dabar ateina malonesnė dalis – naujojo lizdo įlitavimas. Pirmiausia įsitikinkite, kad lizdas tiksliai tinka – uždėkite jį ant vietos be litavimo ir pažiūrėkite, ar visi kontaktai sutampa su aikštelėmis ant plokštės. Kai kurie lizdai turi nedidelę nuožulną ar išsikišimą, kuris turi tiksliai sutapti su plokštės forma.

Užtepkite šiek tiek fliuso ant kontaktinių aikštelių. Tai labai palengvins litavimą. Uždėkite lizdą ant vietos ir įsitikinkite, kad jis guli lygiai, neįstrižai. Galite jį laikyti pincetu arba net užfiksuoti mažu lipnios juostos gabaliuku (tik ne per arti litavimo vietos).

Pradėkite nuo vienos tvirtinimo kojos – tai užfiksuos lizdą vietoje. Uždėkite lituoklio antgalį ant kojos ir kontaktinės aikštelės, palaukite sekundę, kad įšiltų, ir pridėkite alavas. Alavas turėtų gražiai nutekėti ir suformuoti blizgantį, lygų sujungimą. Jei matote matinį, grumstuotą paviršių – tai „šalta litavimo vieta”, kuri gali blogai veikti. Pašildykite dar kartą.

Kai viena tvirtinimo koja prilituota, patikrinkite, ar lizdas vis dar guli lygiai, ir prilituokite likusias tvirtinimo kojas. Galiausiai prilituokite smulkius signalų kontaktus. Čia reikia būti atsargiems – kontaktai maži ir arti vienas kito, lengva sukurti trumpąjį jungimą (short) tarp gretimų kontaktų. Naudokite plonesnį alavas laidą ir nedėkite per daug.

Testavimas ir galutinis surinkimas

Prieš sukdami viską atgal, būtinai patikrinkite savo darbą. Pirmiausia vizualiai apžiūrėkite visas litavimo vietas su padidinimo stiklu ar telefono kameros zoom’u. Ieškokite alavas tiltelių tarp gretimų kontaktų – tai dažniausia klaida. Jei pastebite, nulituokite perteklių nulitavimo juostele.

Jei turite multimetrą ir žinote, ką darote, galite patikrinti kontaktų tęstinumą ir įsitikinti, kad nėra trumpųjų jungimų tarp maitinimo ir žemės. Bet jei nesate tikri, geriau praleiskite šį žingsnį – neteisingas multimetro naudojimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Dabar atsargiai prijunkite baterijos kabelį (jei buvote atjungę) ir pamėginkite įjungti kompiuterį NEUŽDARĘ korpuso. Taip, tai atrodo keistai, bet jei kažkas ne taip, daug lengviau vėl patekti vidun. Įjunkite kompiuterį ir pamėginkite įkišti USB įrenginį į naująjį lizdą. Jei sistema jį atpažįsta – sveikinu, pavyko!

Išbandykite kelis skirtingus įrenginius, perkopijuokite kokį failą į atmintukę, patikrinkite, ar lizdas gerai laiko kištuką ir nešlubčioja. Jei viskas veikia sklandžiai, galite pradėti uždaryti korpusą.

Surinkimas vyksta atvirkštine ardymo tvarka. Čia ir pravers tos nuotraukos, kurias darėte ardydami. Neužmirškite prijungti visų kabelių, kuriuos atjungėte, ir įsukti visus varžtelius. Vienas dažnas klaidumas – pamiršti prijungti klaviatūros ar touchpad’o kabelį, ir tada tenka ardyti iš naujo.

Ką daryti, jei kažkas nepavyko arba praktiniai patarimai ateičiai

Tiesą sakant, ne visada viskas vyksta sklandžiai, ypač jei darote tai pirmą kartą. Dažniausios problemos – nuplėšti kontaktiniai takeliai, alavas tilteliai tarp kontaktų arba mechaniškai pažeista plokštė. Jei po viso darbo USB lizdas neveikia, nepulkite į paniką.

Pirmas dalykas – dar kartą atidaryti ir vizualiai patikrinti. Galbūt pastebėsite akivaizdžią problemą, kurią praleidote. Jei turite mikroskopą ar gerą padidinimo stiklą, panaudokite – smulkūs alavas tilteliai gali būti beveik nematomi plika akimi.

Jei nuplėšėte kontaktinį takelį, situacija sudėtingesnė, bet ne beviltiška. Reikia išsiaiškinti, kur tas takelis eina (dažnai galima rasti schemą internete), ir sujungti kontaktą su reikiamu tašku plonu laiduku. Tai jau reikalauja rimtesnių įgūdžių ir kantybės.

Keletas patarimų, kaip išvengti problemų ateityje:

Pirmiausia, USB lizdai dyla dėl mechaninio nusidėvėjimo. Jei nuolat kišate ir traukiate įrenginius, lizdas anksčiau ar vėliau susilaužys. Naudokite USB hub’ą, jei dažnai keičiate įrenginius – taip pagrindiniai nešiojamo kompiuterio lizdai mažiau nusidėvės.

Antra, būkite atsargūs kišdami USB kištukus. Niekada neveržkite per jėgą ir įsitikinkite, kad kišate teisinga puse. Nors USB-C lizdai šiuo požiūriu geresni (galima kišti bet kuria puse), senesni USB-A lizdai turi tik vieną teisingą padėtį.

Trečia, jei jaučiate, kad lizdas pradeda šlubčiuoti ar blogai laiko kištuką, geriau suremontuokite iš karto, kol problema dar nedidelė. Kartais pakanka tiesiog šiek tiek palenkt kontaktus viduje, ir lizdas vėl veikia kaip naujas. Tai daug paprasčiau nei keisti visą lizdą.

Ir paskutinis, bet svarbiausias patarimas – jei nejaučiate pasitikėjimo savo įgūdžiais arba kompiuteris dar garantijoje, geriau nešdinkite į servisą. Taip, kainuos 30-50 eurų, bet tai vis tiek pigiau nei sugadinta pagrindinė plokštė už kelis šimtus. USB lizdo keitimas nėra sudėtingiausias remontas, bet reikalauja bent minimalių litavimo įgūdžių ir kantrybės. Jei tai jūsų pirmas litavimo projektas, gal geriau pirmiausia patreniruokite ant kokios nors senosios elektronikos.

Tačiau jei ryžtatės ir atliksite darbą kruopščiai, rezultatas bus labai patenkinantis. Ne tik sutaupysite pinigų, bet ir įgysite vertingų įgūdžių, kurie pravers ateityje. Elektronikos remontas tampa vis svarbesnis, kai gamintojai daro viską, kad jų produktai būtų kuo sunkiau taisomi. Mokėti patiems suremontuoti savo įrangą – tai tam tikra laisvės forma šiuolaikiniame pasaulyje.

Dažnai pastebiu, kad žmonės ignoruoja akivaizdžius ženklus, jog jų kompiuterio ar nešiojamojo maitinimo lizdas jau seniai turėjo būti pakeistas. Vienas klasikinis pavyzdys – kai reikia laikyti kištuką tam tikru kampu, kad įrenginys krautųsi. Jei jums tai skamba pažįstamai, turiu blogų naujienų – jūsų lizdas jau keliauja į anapus.

Sugadintas maitinimo lizdas gali pasireikšti įvairiais būdais. Kartais kompiuteris staiga išsijungia, nors rodė, kad baterija dar pusiau įkrauta. Kitais atvejais matote, kaip krovimo indikatorius tai užsidega, tai užgęsta, tarsi negalėdamas apsispręsti. Dar vienas dažnas simptomas – kompiuteris veikia tik tada, kai įjungtas į elektros tinklą, o atjungus iškart išsijungia, nors baterija turėtų būti pilna.

Fiziniai požymiai irgi gali būti labai aiškūs. Pažiūrėkite į patį lizdą – ar jis atrodys išplėstas, ar viduje matote sulūžusių dalių? Galbūt pastebėjote, kad kištukas įsikišęs labai laisvai arba, priešingai, reikia dėti daug pastangų, kad jį įkištumėte? Tai visi aiškūs signalai.

Kodėl maitinimo lizdai sugenda ir kas jiems kenkia

Per savo darbo metus esu matęs šimtus sugadintų maitinimo lizdų, ir dažniausiai kalti esame mes patys. Pats didžiausias priešas – nuolatinis kroviklio kišimo ir ištraukimo procesas, ypač kai tai darome neatsargiai. Kiekvieną kartą įkišdami ar ištraukdami kištuką, mechaniškai nusidėvime lizdą.

Ypač pavojingas yra įprotis traukti kroviklį už laido, o ne už paties kištuko. Taip darydami sukuriate papildomą mechaninę įtampą, kuri palaipsniui ardo lizdą iš vidaus. Dar blogiau, kai kompiuteris guli ant lovos ar sofos, o kroviklio laidas yra sulenktas nenatūraliu kampu – tokiu atveju lizdas nuolat patiria spaudimą viena kryptimi.

Nešiojamųjų kompiuterių atveju problema dar rimtesnė. Žmonės dažnai nešioja kompiuterį su įkištu krovikliu, o tai reiškia, kad lizdas patiria nuolatinį judėjimą ir vibraciją. Kiekvienas smūgis, kiekvienas staigus judesys prisideda prie jo nusidėvėjimo. Esu matęs atvejų, kai lizdas tiesiog atsiklijavo nuo pagrindinės plokštės, nes savininkas nuolat nešiojosi kompiuterį su įkištu krovikliu kuprinėje.

Dar viena problema – dulkės ir nešvarumai. Laikui bėgant maitinimo lizde kaupiasi smulkių dalelių, kurios gali trukdyti normaliam kontaktui. Kartais net matau korozijos pėdsakų, ypač jei kompiuteris buvo naudojamas drėgnoje aplinkoje.

Kaip patikrinti, ar problema tikrai lizde

Prieš skubėdami į remonto centrą ar užsakydami naują lizdą, verta įsitikinti, kad problema tikrai jame. Pirmas dalykas – patikrinkite kroviklį. Pabandykite jį su kitu panašiu įrenginiu, jei turite tokią galimybę. Arba paskolinkite panašų kroviklį iš draugo ir pažiūrėkite, ar problema išlieka.

Atidžiai apžiūrėkite kroviklio laidą ir kištuką. Kartais problema slypi ne lizde, o pačiame kištuke – jis gali būti sulūžęs ar deformuotas. Jei kištukas atrodo kreivas ar pažeistas, problema greičiausiai jame, o ne kompiuteryje.

Dabar paimkite kroviklį ir švelniai pajudinkite jį, kai jis įkištas į lizdą. Jei krovimo indikatorius pradeda mirksėti arba kompiuteris reaguoja į šiuos judesius, tai aiškus ženklas, kad lizdas jau nebedaro gero kontakto. Sveikame lizde kištukas turėtų sėdėti tvirtai ir jokio judėjimo neturėtų sukelti jokių pokyčių.

Galite pabandyti ir tokį triuką: kai kompiuteris įjungtas į elektros tinklą, pažiūrėkite į operacinės sistemos krovimo indikatorių. Windows kompiuteriuose pelės žymeklį užveskite ant baterijos ikonos – ten turėtų būti parašyta, ar kompiuteris kraunasi, ar ne. Jei ši būsena nuolat keičiasi be jūsų įsikišimo, lizdas tikrai turi problemų.

Ar galima laikinai sutaisyti sugadintą lizdą

Tiesą sakant, laikinai „pataisyti” sugadintą maitinimo lizdą yra gana rizikinga. Tačiau suprantu, kad kartais reikia laiko surasti gerą meistro arba pinigų remontui. Todėl pasidalinsiu keliais būdais, kaip laikinai pratęsti lizdo gyvavimą, bet atminkite – tai tik laikini sprendimai.

Pirmiausia, jei problema ta, kad kištukas sėdi per laisvai, galite pabandyti švelniai užlenkti kištuko kontaktus. Tai veikia tik tuo atveju, jei kištukas yra cilindrinės formos su viduriniu kontaktu. Naudodami mažas replytes ar panašų įrankį, galite labai atsargiai šiek tiek išlenkti išorinį kontaktą, kad jis darytų geresnį spaudimą. Bet būkite atsargūs – per daug jėgos ir sugadinsite kištuką visiškai.

Kitas būdas – naudoti lipnią juostą ar kitą laikiklį, kad užfiksuotumėte kroviklį tam tikroje padėtyje. Esu matęs žmonių, kurie tiesiog apvynioja kroviklio laidą aplink kompiuterį taip, kad kištukas būtų laikomas reikiamu kampu. Tai atrodo kvailai, bet kartais veikia.

Kai kurie žmonės bando išvalyti lizdą naudodami suspausto oro balionėlį. Tai gali padėti, jei problema tik dulkėse, bet dažniausiai sugadinti lizdai turi mechaninius pažeidimus, kurių niekaip neišvalysi.

Bet štai ko tikrai nedarykite – nebandykite klijuoti lizdo superkliejumi ar panašiomis medžiagomis. Esu matęs tokių bandymų, ir jie tik dar labiau apsunkina vėlesnį remontą. Taip pat neverta bandyti litavimo, jei neturite patirties – galite sugadinti pagrindinę plokštę ir tuomet remontas kainuos kelis kartus brangiau.

Kada tikrai reikia keisti lizdą ir ko tikėtis

Yra keletas situacijų, kai lizdo keitimas tampa būtinybe, o ne pasirinkimu. Jei kompiuteris visiškai nebekraunasi ir jau išbandėte kelis skirtingus kroviklius – laikas keisti. Jei matote, kad lizdas fiziškai pažeistas, sulūžęs ar atskilęs nuo korpuso – taip pat nėra ko laukti.

Ypač skubiai reikia veikti, jei pastebite bet kokius degimo ar lydymosi požymius. Kartais sugadintas lizdas gali sukelti trumpąjį jungimą, o tai jau rimta gaisro rizika. Jei jaučiate degėsių kvapą arba matote, kad plastikas aplink lizdą yra parudavęs ar išsilydęs, nedelsiant išjunkite kompiuterį ir nebenaudokite jo, kol nebus sutaisytas.

Kalbant apie patį keitimo procesą, tai priklauso nuo jūsų kompiuterio modelio. Kai kuriuose nešiojamuosiuose lizdas yra tiesiog prilituotas prie pagrindinės plokštės – tokiu atveju reikia gero meistro su litavimo įgūdžiais. Kituose modeliuose lizdas yra ant atskiro mažo modulio, kuris jungiamas į pagrindinę plokštę laiduku – tokius keisti daug paprasčiau ir pigiau.

Stacionariuose kompiuteriuose situacija paprastesnė, nes ten dažniausiai keičiamas ne pats lizdas, o maitinimo blokas. Tai gana paprasta procedūra, kurią daugelis entuziastų gali atlikti patys. Tačiau nešiojamųjų atveju tikrai rekomenduoju kreiptis į specialistus, nebent tikrai žinote, ką darote.

Kalbant apie kainas, lizdo keitimas paprastai kainuoja nuo 30 iki 100 eurų, priklausomai nuo kompiuterio modelio ir remonto sudėtingumo. Jei lizdas yra ant atskiro modulio, remontas bus pigesnis. Jei reikia litavimo ant pagrindinės plokštės, kaina bus didesnė. Kai kuriuose ypač kompaktiškuose ultrabook’uose remontas gali būti dar brangesnis dėl sudėtingos konstrukcijos.

Kaip prižiūrėti maitinimo lizdą, kad ilgiau tarnautų

Geriausia strategija – iš viso išvengti lizdo gedimo. Skamba akivaizdžiai, bet dauguma žmonių apie tai net negalvoja, kol neatsiranda problema. Štai keletas paprastų įpročių, kurie gali žymiai pratęsti jūsų maitinimo lizdo gyvenimą.

Visų pirma, būkite švelnūs. Kiekvieną kartą įkišdami ar ištraukdami kroviklį, darykite tai lėtai ir tiesiog. Nelenkite kištuko, nesukinėkite jo, tiesiog švelniai įkiškite tiesiai į lizdą. Ištraukdami visada imkite už paties kištuko, o ne už laido. Taip, žinau, kad tai atrodo kaip patarimai vaikams, bet būtent šie paprasti dalykai ir lemia skirtumą.

Jei naudojate nešiojamąjį kompiuterį vienoje vietoje ilgą laiką, pavyzdžiui, namuose ar biure, apsvarstykite galimybę palikti kroviklį įkištą ir jo neliesti. Kuo rečiau kišate ir traukiate kištuką, tuo ilgiau lizdas tarnaus. Kai kurie žmonės bijo, kad nuolatinis įkrovimas sugadins bateriją, bet šiuolaikinės baterijos turi apsaugą nuo perkrovimo, tad tai ne problema.

Stebėkite, kaip laikote kompiuterį su įkištu krovikliu. Idealiu atveju, laidas turėtų eiti natūraliu kampu, be jokio lenkimo ar tempimo. Jei matote, kad laidas yra sulenktas, raskite būdą jį palaikyti – galbūt padėkite po juo kažką, kad jis gulėtų natūraliau. Kai kurie žmonės naudoja specialius laidų laiklius, kurie padeda išvengti nereikalingo spaudimo.

Reguliariai valykite lizdą. Kartą per kelis mėnesius paimkite suspausto oro balionėlį ir švelniai išpūskite dulkes iš lizdo. Tai užtrunka kelias sekundes, bet gali išvengti daugelio problemų. Tik nepūskite per stipriai ir laikykite balionėlį vertikaliai, kad neišpurškintumėte skysčio.

Jei keliaujate su kompiuteriu, visada ištraukite kroviklį prieš dėdami jį į krepšį. Niekada nevažinėkite su įkištu krovikliu – tai tiesiausias kelias į sugadintą lizdą. Taip pat įsitikinkite, kad kroviklis krepšyje yra saugiai supakuotas ir nejuda, kad nesudarytų spaudimo kompiuteriui.

Ką daryti, kai lizdas sugenda netikėtai ir reikia skubiai dirbti

Gyvenimas būna toks – lizdas sugenda pačiu nepatogiausiu metu, kai turite pristatyti svarbų projektą ar baigti darbą. Jei jūsų kompiuterio baterija dar veikia, pirmas dalykas – išsaugokite visus duomenis ir išjunkite visas nereikalingas programas, kad pratęstumėte baterijos veikimo laiką.

Jei baterija jau beveik išsekusi, o lizdas neveikia, pabandykite „aukso” poziciją – tą kištuko padėtį, kurioje jis dar kartais veikia. Taip, tai nepatogus sprendimas, bet kartais galite laikyti kištuką tam tikru kampu ir bent lėtai krauti kompiuterį. Galite net užfiksuoti jį kažkuo sunkiu ar lipnia juosta, kad išlaikytumėte tą padėtį.

Kitas variantas – jei jūsų kompiuteris turi išimamą bateriją (nors šiuolaikiniuose modeliuose tai reta), galite pabandyti išimti bateriją ir pakrauti ją atskirai, jei turite universalų baterijos kroviklį. Tai egzotiškas sprendimas, bet kai kurie žmonės turi tokius įrenginius.

Jei visiškai nebeturite galimybės krauti kompiuterio, o darbas skubus, apsvarstykite alternatyvas. Galbūt galite perkelti failus į kitą kompiuterį per USB raktą ar debesų saugyklą? Arba galbūt galite laikinai paskolinti kompiuterį iš draugo ar kolegos? Kartais paprasčiausia išeitis yra geriausia.

Skubiais atvejais galite pabandyti atvykti į remonto centrą ir paprašyti skubaus remonto. Kai kurie centrai gali atlikti paprastus darbus per kelias valandas, jei problema nesudėtinga. Taip, tai kainuos šiek tiek daugiau, bet jei darbas tikrai skubus, gali būti verta.

Praktiniai patarimai renkantis remonto meistrą ir ką reikėtų žinoti

Ne visi remonto centrai yra vienodi, ir sugadinto maitinimo lizdo keitimas – tai darbas, kuris reikalauja tam tikrų įgūdžių. Pirmiausia, ieškokite meistro ar centro, kuris turi patirties su jūsų konkrečiu kompiuterio modeliu. Kai kurie modeliai yra žinomi dėl sudėtingos konstrukcijos, ir ne kiekvienas meistras mokės su jais dirbti.

Prieš atiduodami kompiuterį, paklauskite, kokia bus tiksli problema diagnozė ir kiek tai kainuos. Geras meistras turėtų sugebėti bent apytiksliai įvertinti situaciją ir pasakyti, ar problema tikrai lizde, ar galbūt kur kitur. Jei jums sako, kad reikia keisti visą pagrindinę plokštę, kai problema tik lizde – tai raudona vėliavėlė.

Paprašykite garantijos už atliktą darbą. Normalus remonto centras turėtų suteikti bent kelių mėnesių garantiją už dalių keitimą. Jei atsisako duoti bet kokią garantiją, verčiau ieškokite kito meistro.

Pasiteiraukite, kokias dalis naudos – originalias ar analogus. Originalios dalys paprastai yra geresnės kokybės, bet ir brangesnės. Analogai gali būti priimtinas variantas, jei jie yra geros kokybės, bet būkite atsargūs su labai pigiais variantais iš nežinomų gamintojų.

Jei turite galimybę, paskaitykite atsiliepimus apie remonto centrą internete. Žmonės paprastai dalijasi savo patirtimi, ir galite sužinoti, ar konkretus centras yra patikimas. Ypač atkreipkite dėmesį į atsiliepimus apie panašius remontus – jei matote daug skundų dėl blogai atlikto lizdo keitimo, geriau ieškokite kitur.

Dar vienas svarbus dalykas – paklausti, kiek laiko užtruks remontas. Paprastas lizdo keitimas neturėtų užtrukti ilgiau nei kelias dienas, nebent reikia užsakyti specialias dalis. Jei jums sako, kad reikės laukti savaites, o problema neatrodo sudėtinga, galbūt verta pasiteirauti kitur.

Ir štai ko tikrai nedarykite – nesiųskite kompiuterio paštu į abejotinus remonto centrus, kurie žada neįtikėtinai žemas kainas. Esu girdėjęs per daug istorijų apie žmones, kurie atsiuntė kompiuterį ir atgal gavo dar labiau sugadintą arba net visai negavo. Jei negalite atvykti asmeniškai, bent jau rinkitės žinomus, patikimus centrus su gera reputacija.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad sugadintas maitinimo lizdas nėra pasaulio pabaiga, nors ir gali atrodyti kaip didelė problema. Dauguma atvejų tai gana paprastas remontas, kuris neturėtų kainuoti didelių pinigų. Svarbiausia – laiku pastebėti problemą ir nedelsti su remontu, nes ignoruojant gedimą jis gali tik blogėti ir galiausiai sukelti rimtesnių problemų. O geriausia strategija – rūpintis savo įranga nuo pat pradžių, būti švelniam su krovikliu ir lizdu, ir tuomet šios problemos galbūt išvis išvengsite. Technologija tarnauja mums ilgiau, kai mes su ja elgiamės atsakingai.

Turbūt daugelis esame patyrę tą nemalonų momentą, kai kompiuteris tiesiog atsisako įsijungti arba pradeda rodyti keistus simptomus. Dažnai pirmas įtariamasis būna vaizdo plokštė ar operatyvioji atmintis, bet praktika rodo, kad nemažai problemų kyla būtent dėl maitinimo bloko. Ir čia yra viena didžiausių bėdų – PSU (Power Supply Unit) gedimai gali maskuotis kaip visai kitų komponentų problemos.

Maitinimo blokas yra tarsi kompiuterio širdis, kuri tiekia stabilią elektros energiją visiems komponentams. Kai jis pradeda gesti, simptomai gali būti labai įvairūs ir klaidinantys. Kartais sistema tiesiog nebeįsijungia, o kartais problemos pasireiškia subtiliau – atsitiktiniais išsijungimais, keistais garsais ar net duomenų praradimu.

Akivaizdūs ir ne tokie akivaizdūs požymiai

Pats paprasčiausias ir akivaizdiausias požymis – kompiuteris tiesiog neįsijungia. Paspaudžiate maitinimo mygtuką, o nieko nevyksta. Jokių garsų, jokių švieselių, absoliuti tyla. Bet prieš skubant kaltinti maitinimo bloką, verta patikrinti, ar tikrai yra elektra lizde ir ar maitinimo kabelis gerai prijungtas. Skamba juokingai, bet tikrai ne kartą teko matyti situacijų, kai problema buvo būtent čia.

Daug įdomesni tie atvejai, kai kompiuteris įsijungia, bet elgiasi nestabiliai. Pavyzdžiui, sistema gali spontaniškai perkrauti save žaidžiant žaidimus ar naudojant resursus reikalaujančias programas. Tai vyksta todėl, kad kai komponentai pradeda reikalauti daugiau energijos, silpnas ar gedęs maitinimo blokas tiesiog nebegali jos suteikti. Įtampa krenta, sistema tampa nestabili.

Dar vienas dažnas simptomas – keisti garsai. Jei iš maitinimo bloko sklinda cypimas, ūžesys ar traškėjimas, tai tikrai nėra geras ženklas. Ventiliatorius gali pradėti triukšmauti, kai jis užsiteršęs dulkėmis arba kai guoliai susidėvi. O traškėjimas ar cypimas dažnai reiškia, kad kondensatoriai viduje pradeda gesti.

Kada problemos tampa pavojingos

Yra situacijų, kai gedęs maitinimo blokas gali sukelti rimtų problemų kitiems komponentams. Nestabili įtampa gali pažeisti motininę plokštę, procesorių ar kietąjį diską. Ypač pavojinga, kai maitinimo blokas tiekia per didelę įtampą – tai gali tiesiog sudeginti komponentus.

Kartais galite pajusti degėsių kvapą. Jei tai nutinka, nedvejodami išjunkite kompiuterį iš elektros tinklo. Degėsių kvapas reiškia, kad kažkas viduje dega ar jau sudegė. Tai gali būti kondensatoriai, rezistoriai ar kiti elektroniniai komponentai. Tokiu atveju toliau naudoti maitinimo bloką yra tiesiog pavojinga – gali kilti gaisras.

Pastebėjau, kad žmonės dažnai ignoruoja subtilias problemas, kol jos netampa kritinėmis. Pavyzdžiui, jei kompiuteris kartais neįsijungia iš pirmo karto, bet iš antro ar trečio jau veikia – tai aiškus signalas, kad kažkas negerai. Dažniausiai tai būna būtent maitinimo bloko problema.

Kodėl maitinimo blokai genda

Viena pagrindinių priežasčių – prastos kokybės komponentai. Pigūs maitinimo blokai dažnai naudoja prastos kokybės kondensatorius, kurie greitai išsidėvi. Ypač tai aktualu, jei maitinimo blokas dirba aukštoje temperatūroje. Kondensatoriai yra jautrūs karščiui, ir kai jie pradeda gesti, visas blokas tampa nestabilus.

Dulkės – tai kitas didelis priešas. Per laiką maitinimo bloke kaupiasi dulkės, kurios trukdo normaliai vėsinimui. Ventiliatorius negali efektyviai vėsinti komponentų, temperatūra kyla, o tai spartina gedimą. Ypač tai aktualu, jei kompiuteris stovi ant grindų ar dulkėtoje aplinkoje.

Perkrovos ir įtampos šuoliai elektros tinkle taip pat daro savo. Jei jūsų namuose dažnai būna elektros svyravimų, maitinimo blokas nuolat patiria stresą. Nors šiuolaikiniai PSU turi apsaugos mechanizmus, bet jie nėra visagaliai. Ilgainiui tokie svyravimai gali pažeisti vidines schemas.

Dar viena problema – natūralus nusidėvėjimas. Kaip ir bet kuri elektronika, maitinimo blokai turi savo tarnavimo laiką. Vidutiniškai kokybiškas PSU gali tarnauti 5-7 metus ar net ilgiau, bet pigūs modeliai gali sugesti ir po poros metų. Ventiliatoriaus guoliai susidėvi, kondensatoriai praranda talpą, o elektroniniai komponentai sensta.

Kaip patikrinti maitinimo bloko būklę

Yra keletas būdų, kaip galite patikrinti, ar jūsų maitinimo blokas dar gerai veikia. Paprasčiausias būdas – klausytis. Jei girdite neįprastus garsus, tai jau signalas. Normaliai veikiantis PSU turėtų būti gana tylus, išskyrus ventiliatoriaus ūžesį, kuris taip pat neturėtų būti pernelyg garsus.

Vizualinė apžiūra taip pat gali daug pasakyti. Atidarykite kompiuterio korpusą ir pažiūrėkite į maitinimo bloką. Ar matosi dulkių sankaupų? Ar ventiliatorius laisvai sukasi? Jei turite galimybę, galite išimti maitinimo bloką ir atsargiai atidaryti jo korpusą (tik būtinai prieš tai atjunkite nuo elektros ir palaukite bent 15 minučių, nes kondensatoriai gali išlaikyti krūvį). Viduje ieškokite išpūstų kondensatorių – jie atrodo kaip cilindrėliai su išgaubtu viršumi arba iš jų gali tekėti skystis.

Jei turite multimetrą ir žinote, kaip juo naudotis, galite išmatuoti išėjimo įtampas. Standartinis ATX maitinimo blokas turi kelis įtampos lygius: +3.3V, +5V, +12V, -12V ir +5VSB (standby). Kiekvienas iš šių lygių turėtų būti tikslus su maža paklaida (paprastai ±5%). Jei įtampos labai nukrypsta nuo normos, tai aiškus gedimo požymis.

Yra ir specialių PSU testerių, kurie kainuoja nedaug ir leidžia greitai patikrinti, ar visos įtampos yra tinkamos. Tai paprasti prietaisai su LED indikatoriais, kurie parodo, ar kiekviena įtampos linija veikia tinkamai.

Prevencija – geriau nei remontas

Dabar pereikime prie svarbiausios dalies – kaip užkirsti kelią problemoms. Pirmas ir paprasčiausias dalykas – reguliariai valykite kompiuterį nuo dulkių. Bent kartą per pusmetį atidarykite korpusą ir išpūskite dulkes. Ypač atkreipkite dėmesį į maitinimo bloko ventiliatorių. Galite naudoti suspausto oro balionėlį arba specialų kompiuterių dulkių siurblį. Tik nenaudokite įprasto dulkių siurblio viduje – statinė elektra gali pakenkti komponentams.

Įsigykite gerą įtampos stabilizatorių arba UPS (Uninterruptible Power Supply). Tai ypač aktualu, jei gyvenant vietose, kur elektros tinklas nėra stabilus. UPS ne tik apsaugo nuo įtampos šuolių, bet ir leidžia saugiai išjungti kompiuterį, jei nutrūksta elektra. Tai investicija, kuri gali išgelbėti ne tik maitinimo bloką, bet ir visus kitus komponentus.

Neperkraukite maitinimo bloko. Kai renkate ar atnaujinate kompiuterį, apskaičiuokite, kiek energijos reikia visiems komponentams. Yra daug online kalkuliatorių, kurie padeda tai padaryti. Rekomenduojama, kad maitinimo blokas turėtų bent 20-30% atsargą. Pavyzdžiui, jei jūsų sistema sunaudoja 400W, geriau rinktis 550W ar 600W maitinimo bloką.

Kokybė virš kiekio – tai ypač aktualu maitinimo blokams. Geriau sumokėti šiek tiek daugiau už patikimą gamintojo PSU su gerais atsiliepimais, nei taupyti ir pirkti pigų kinišką variantą. Žiūrėkite į 80 Plus sertifikatus – jie rodo efektyvumą ir paprastai koreliuoja su kokybe. 80 Plus Bronze, Silver, Gold ar Platinum sertifikatai reiškia, kad maitinimo blokas yra efektyvus ir paprastai pagamintas iš geresnių komponentų.

Ką daryti, kai įtariate gedimą

Jei įtariate, kad jūsų maitinimo blokas genda, pirmiausia pabandykite jį išbandyti kitame kompiuteryje arba kitą maitinimo bloką savo sistemoje. Tai paprasčiausias būdas patvirtinti diagnozę. Jei turite draugą ar pažįstamą su kompiuteriu, galite pasikeisti maitinimo blokais testavimui.

Jei neturite galimybės išbandyti kito PSU, atidžiai stebėkite simptomus. Užsirašykite, kada problemos pasireiškia – ar tai vyksta esant didelei apkrovai, ar atsitiktinai, ar tik šaltai paleidus sistemą. Ši informacija gali padėti diagnozuoti problemą.

Svarbu suprasti, kad maitinimo blokų remontas namuose nėra rekomenduojamas, nebent tikrai žinote, ką darote. Viduje yra kondensatoriai, kurie gali išlaikyti pavojingą elektros krūvį net ir po to, kai blokas atjungtas nuo elektros. Be to, dažnai remontas tiesiog nėra ekonomiškai naudingas – naujas maitinimo blokas gali kainuoti panašiai kaip remonto darbas ir dalys.

Kaip išsirinkti naują maitinimo bloką ir išvengti problemų ateityje

Kai ateina laikas keisti maitinimo bloką, svarbu pasirinkti tinkamą. Pirmiausia apskaičiuokite reikalingą galią. Kaip minėjau, geriau turėti atsargą. Šiuolaikinės vaizdo plokštės gali būti tikri energijos rijikai, todėl jei turite galingą GPU, būtinai įsitikinkite, kad maitinimo blokas turi pakankamai galios ant +12V linijos.

Skaitykite atsiliepimus ir apžvalgas. Yra puikių šaltinių internete, kur profesionalai testuoja maitinimo blokus ir matuoja jų tikrąjį našumą. Nebūtinai brangiausias yra geriausias, bet tikrai venkite labai pigių variantų. Patikimi gamintojai kaip Seasonic, Corsair, EVGA, be quiet! ar Thermaltake paprastai siūlo kokybiškas prekes.

Moduliarumas gali būti patogus, bet ne būtinas. Moduliarūs maitinimo blokai leidžia prijungti tik tuos kabelius, kurių reikia, todėl korpuse lieka tvarkingiau ir geresnė oro cirkuliacija. Tačiau jie paprastai kainuoja šiek tiek brangiau.

Garantija taip pat svarbus rodiklis. Geri gamintojai siūlo 5-10 metų garantiją savo maitinimo blokams. Tai rodo, kad jie pasitiki savo produktu. Jei maitinimo blokas turi tik metų garantiją, tai turėtų kelti klausimų.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus patarimas – neignoruokite problemų ženklų. Jei kompiuteris pradeda keistai elgtis, geriau išsiaiškinti priežastį iš karto, nei laukti, kol problema taps kritinė. Gedęs maitinimo blokas gali sugadinti ir kitus komponentus, o tai jau kainuos daug brangiau nei naujas PSU. Reguliari priežiūra, dulkių valymas ir dėmesys kompiuterio elgsenai padės užtikrinti, kad jūsų sistema tarnautų ilgai ir patikimai. Ir nepamirškite – geriau investuoti į kokybišką maitinimo bloką iš karto, nei vėliau spręsti problemas su gedinčiais komponentais.

Klaviatūra – tai įrenginys, kurį naudojame kasdien, bet retai kada apie jį pagalvojame, kol kas nors nesutrinka. Gal pastebėjote, kad kai kurie klavišai pradeda „kliūti”, o gal visai nustoja reaguoti? O kartais klaviatūra tiesiog ima gyventi savo gyvenimą – rašo ne tas raides arba įsijungia pati savaime. Tiesa ta, kad klaviatūros yra gana trapios, ypač jei jas naudojame intensyviai.

Daugelis žmonių nežino, bet vidutiniškai aktyvus kompiuterio vartotojas per dieną paspaudžia klavišus apie 10-15 tūkstančių kartų. Jei esate programuotojas, rašytojas ar tiesiog mėgstate bendrauti žinučių programose – šis skaičius gali padvigubėti ar net patrigubėti. Nenuostabu, kad mechaninės dalys ilgainiui nusidėvi.

Bet ne tik intensyvus naudojimas kelia problemų. Dulkės, trupiniai, išlieta kava ar arbata, drėgmė, netgi paprasčiausias senėjimas – visa tai prisideda prie to, kad klaviatūra anksčiau ar vėliau ima streikuoti. Gera žinia ta, kad daugelį problemų galima išspręsti patiems, nesikviečiant specialisto ir nešvaistant pinigų naujai klaviatūrai.

Kai klavišai nebeatsako arba reaguoja blogai

Viena dažniausių problemų – kai vienas ar keli klavišai tiesiog nustoja veikti. Paspaudžiate „A” raidę, o ekrane nieko neatsiranda. Arba reikia labai stipriai spausti, kad klavišas sureaguotų. Kartais klavišas veikia, bet ne visada – tai ypač erzinanti situacija, nes niekada nežinai, ar raidė bus įvesta, ar ne.

Dažniausiai tokių gedimų priežastis yra dulkės ir nešvarumai, kurie kaupiasi po klavišais. Tai ypač aktualu mechaninėms klaviatūroms, kur tarp klavišų yra daugiau tarpų. Bet ir nešiojamųjų kompiuterių plonos klaviatūros nuo šios problemos nėra apsaugotos – ten netgi mažas plaukelis ar smulkus trupinys gali sukelti problemų.

Kaip tai išspręsti? Pirmas žingsnis – išjungti kompiuterį (labai svarbu!) ir atsargiai nuimti problemišką klavišą. Daugelyje klaviatūrų klavišus galima nuimti švelniai pakėlus plokščiu įrankiu, pavyzdžiui, plonu atsuktuku ar specialia plastikinė kortelė. Bet būkite atsargūs – kai kuriuose nešiojamuosiuose klavišai pritvirtinti labai trapiai, ir juos lengva sulaužyti.

Po klavišu pamatysite guminį arba plastikinį mechanizmą. Jį reikia švelniai nuvalyti – galite naudoti suspausto oro balionėlį, švarią šepetėlį arba drėgną (bet ne šlapią!) vatinį pagaliuką. Jei ten yra kažkas lipaus – pavyzdžiui, išpiltos kavos likučiai – galite naudoti nedidelį kiekį izopropilo alkoholio (ne mažesnės nei 90% koncentracijos). Jis greitai išgaruoja ir nepalieka drėgmės.

Vandens žala – ar viskas prarasta?

Išpylėte vandenį ar kavą ant klaviatūros? Pirma mintis paprastai būna „viskas, reikės pirkti naują”. Bet ne taip greitai! Jei reaguosite greitai ir teisingai, yra nemažas šansas klaviatūrą išgelbėti.

Pats svarbiausias dalykas – nedelsiant išjungti kompiuterį. Ne užmigdyti, ne išsaugoti dokumentų – tiesiog išjungti. Jei tai nešiojamasis, ištraukite ir bateriją (jei ji išimama). Kiekviena sekundė svarbi, nes elektra ir vanduo kartu sukelia trumpąjį jungimą, kuris gali sugadinti ne tik klaviatūrą, bet ir kitus kompiuterio komponentus.

Toliau – apverskite klaviatūrą ar nešiojamąjį aukštyn kojom, kad skystis galėtų išbėgti. Jei tai atskira klaviatūra – puiku, ją galite net švelniai papurtyti. Su nešiojamuoju reikia būti atsargesniu, bet principas tas pats – skystis turi ištekėti, o ne prasiskverbti giliau į įrenginį.

Dabar prasideda kantrybės testas. Klaviatūrą reikia džiovinti mažiausiai 24-48 valandas. Taip, žinau, tai ilgai, bet skubėti negalima. Galite padėti klaviatūrą šalia šildytuvo (ne ant jo!), naudoti ventiliatorių arba tiesiog palikti sausoje, šiltoje vietoje. Niekada nenaudokite plaukų džiovintuvo ar kitų stiprių šilumos šaltinių – per didelė temperatūra gali ištirpinti plastmasines dalis.

Jei išpylėte ne vandenį, o kavą, arbatą ar gazuotą gėrimą – situacija sudėtingesnė. Šie skysčiai palieka lipnų sluoksnį, kuris net išdžiūvus gali trukdyti klavišams veikti. Tokiu atveju po džiovinimo reikės išardyti klaviatūrą ir nuvalyti visas dalis izopropilo alkoholiu.

Kai klaviatūra rašo ne tas raides

Kartais susidursite su keista problema – spaudžiate vieną klavišą, o ekrane atsiranda visai kita raidė ar simbolis. Arba vienas klavišas įveda iš karto kelias raides. Pirma mintis – „virusas!” arba „klaviatūra sugedo”. Bet dažniausiai problema yra programinė, ne aparatinė.

Pirmiausia patikrinkite klaviatūros išdėstymo nustatymus operacinėje sistemoje. Windows’uose tai galite padaryti per „Settings” → „Time & Language” → „Language”. Kartais netyčia paspaudus tam tikrą klavišų kombinaciją (pavyzdžiui, Alt+Shift arba Ctrl+Shift) išdėstymas pasikeičia iš lietuviško į anglišką ar atvirkščiai. O jei turite įdiegtų kelių kalbų išdėstymų, gali būti dar įdomiau.

Kita galima priežastis – „Sticky Keys” arba „Filter Keys” funkcijos, kurios Windows’uose skirtos žmonėms su negalia, bet kartais įsijungia netyčia. Jos gali sukelti keistą klaviatūros elgesį. Išjungti jas galite per „Settings” → „Ease of Access” → „Keyboard”.

Jei problema išlieka, verta patikrinti, ar klaviatūros tvarkyklės yra atnaujintos. Nueikite į „Device Manager”, raskite savo klaviatūrą, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ir pasirinkite „Update driver”. Kartais senos ar sugadintos tvarkyklės gali sukelti visokių keistenybių.

O jei naudojate mechaninę klaviatūrą su programuojamais klavišais – patikrinkite jos programinę įrangą. Galbūt netyčia perkonfigūravote kai kuriuos klavišus ir dabar jie daro ne tai, ko tikitės.

Mechaninių klaviatūrų specifinės problemos

Mechaninės klaviatūros pastaruoju metu tapo labai populiarios, ypač tarp žaidėjų ir programuotojų. Jos patvaresnės, malonesnės naudoti ir gali tarnauti daug metų. Bet jos turi ir savo specifinių problemų.

Viena dažniausių – „chattering” arba klavišo „drebėjimas”. Paspaudžiate klavišą vieną kartą, o ekrane atsiranda dvi ar trys tos pačios raidės. Tai atsitinka, kai mechaninis jungiklis (switch) pradeda nusidėvėti arba užsiteršia. Gera žinia – mechaninėse klaviatūrose jungiklius galima keisti individualiai, nereikia keisti visos klaviatūros.

Jei turite įgūdžių ir lituoklio, galite pats pakeisti sugedusį jungiklį. Jungikliai nėra brangūs – vienas kainuoja nuo 50 centų iki poros eurų, priklausomai nuo tipo. Tiesa, reikės išlituoti seną jungiklį ir įlituoti naują, o tai reikalauja tam tikrų įgūdžių. Jei nesijaučiate pasitikintis, geriau kreipkitės į specialistą arba pabandykite pirmiausia išvalyti jungiklį.

Išvalymas kartais padeda. Galite nuimti klavišą ir į jungiklį purkšti specialų kontaktų valiklį arba tą patį izopropilo alkoholį. Tada kelis kartus paspauskite jungiklį, kad skystis pasklistų. Palaukite, kol visiškai išdžius, ir pabandykite vėl. Kartais tai išsprendžia problemą bent kuriam laikui.

Kita mechaninių klaviatūrų problema – stabilizatorių (stabilizers) girgždėjimas ar kliūvimas. Tai tos plastikinės konstrukcijos po ilgais klavišais – tarpo klavišu, Enter, Shift ir pan. Laikui bėgant tepimas išdžiūsta ir klavišai pradeda girgždėti arba nejau nelyg judėti. Sprendimas – išardyti klaviatūrą ir pertepti stabilizatorius specialiu tepu. Tam tikslui geriausia naudoti dielektrinį tepą arba specialų klaviatūroms skirtą tepą, ne bet kokį aliejų ar WD-40.

Nešiojamųjų klaviatūros – atskiras pasaulis

Nešiojamųjų kompiuterių klaviatūros yra visai kitokios nei stacionarių. Jos plonesės, trapesnės, o svarbiausia – integruotos į patį įrenginį. Tai reiškia, kad jas remontuoti sunkiau, o kartais ir neįmanoma be visiško nešiojamojo išardymo.

Viena dažniausių problemų – kai po klavišais kaupiasi nešvarumai ir klavišai ima kliūti. Nešiojamuosiuose tai dar problematiškiau nei paprastose klaviatūrose, nes tarpai tarp klavišų mažesni. Valyti reikia atsargiai – geriausias būdas yra suspausto oro balionėlis. Laikykite nešiojamąjį kampu ir pūskite orą tarp klavišų, kad nešvarumai iškristu, o ne įsistumt giliau.

Kai kuriuose naujesniuose MacBook’uose Apple naudoja labai plono profilio „butterfly” mechanizmą, kuris garsėja dėl problemų su dulkėmis. Net mažiausias trupinys gali užblokuoti klavišą. Apple netgi sukūrė specialią valymo procedūrą – laikyti klaviatūrą 75 laipsnių kampu ir pūsti suspaustu oru zigzago judesiu. Skamba juokingai, bet kartais padeda.

Jei reikia nuimti klavišą nešiojamajame, būkite ypač atsargūs. Daugelyje modelių klavišai pritvirtinti trapiais plastikiniais kabliukais, kuriuos lengva nulaužti. Geriausia naudoti specialų plastikinį įrankį arba labai ploną ir lankstų plastiko gabalėlį. Švelniai pakiškite po klavišo krašto ir pamažu kelkite. Jei jaučiate didelį pasipriešinimą – sustokite, galbūt klavišas tvirtinamas kitaip.

Kartais nešiojamojo klaviatūros problema yra ne pačioje klaviatūroje, o plokštajame kabelyje (flat cable), kuris jungia klaviatūrą su pagrindinė plokšte. Šis kabelis gali atsilaisvinti arba pažeisti. Jei keli klavišai iš karto nustoja veikti (dažnai visa eilė ar stulpelis), problema greičiausiai būtent čia. Deja, tokią problemą išspręsti be nešiojamojo išardymo neįmanoma.

Programinės problemos, kurios atrodo kaip aparatinės

Ne visada klaviatūros problemos yra fizinės. Kartais operacinė sistema ar programinė įranga gali sukelti įspūdį, kad klaviatūra sugedo, nors iš tikrųjų su ja viskas gerai.

Vienas klasikinis pavyzdys – klaviatūros tvarkyklių konfliktai. Tai ypač aktualu, jei naudojate išorinę klaviatūrą su nešiojamuoju arba turite prijungę kelias klaviatūras. Windows’ai kartais painiojasi ir klaviatūros pradeda veikti keistai. Sprendimas paprastas – išjunkite visas išorines klaviatūras, perkraukite kompiuterį, tada prijunkite vieną po kitos.

Kita problema – foninės programos, kurios „griebia” klaviatūros įvestį. Kai kurios programos, ypač žaidimų optimizavimo įrankiai, makro programos ar netgi antivirusinė programinė įranga, gali keisti klaviatūros elgesį. Jei klaviatūra keistai veikia tik tam tikrose programose arba tik prisijungus prie interneto, problema greičiausiai programinė.

Verta pabandyti paleisti kompiuterį saugiuoju režimu (Safe Mode) ir patikrinti, ar klaviatūra veikia normaliai. Jei taip – problema tikrai programinė, ir reikia ieškoti, kuri programa kelia problemų. Galite bandyti sistemingai išjunginėti paleisties programas per „Task Manager” → „Startup” skiltį.

Kartais padeda tiesiog atnaujinti arba iš naujo įdiegti klaviatūros tvarkykles. Nueikite į „Device Manager”, raskite klaviatūrą, dešiniuoju pelės mygtuku spustelėkite ir pasirinkite „Uninstall device”. Tada perkraukite kompiuterį – Windows automatiškai įdiegs tvarkykles iš naujo. Dažnai tai išsprendžia keistas problemas.

Kada verta taisyti, o kada geriau pirkti naują

Tai klausimas, kurį užduoda kiekvienas, susidūręs su klaviatūros problemomis. Atsakymas priklauso nuo kelių faktorių: klaviatūros tipo, problemos pobūdžio ir jūsų paties įgūdžių.

Jei tai paprasta biuro klaviatūra, kainuojanti 10-20 eurų, ir problema rimta (pavyzdžiui, išpiltas skystis ar daugelis klavišų neveikia), paprastai ekonomiškiau pirkti naują. Tokias klaviatūras remontuoti neapsimoka – nauja kainuos panašiai arba net pigiau nei remonto darbas.

Bet jei turite gerą mechaninę klaviatūrą, kainuojančią 100 eurų ar daugiau, remontas beveik visada apsimoka. Mechanines klaviatūras galima išardyti, išvalyti, pakeisti atskirus jungiklius ar stabilizatorius. Net jei patys negalite to padaryti, specialisto paslaugos bus pigesnės nei nauja kokybė klaviatūra.

Su nešiojamųjų klaviatūromis situacija sudėtingesnė. Jei nešiojamasis naujas ir brangus, klaviatūros keitimas tikrai apsimoka. Bet jei tai senas nešiojamasis, verta paskaičiuoti: naujos klaviatūros dalis gali kainuoti 50-100 eurų, o dar reikia pridėti darbo kainą (jei patys nemokate keisti). Kartais už tuos pinigus galima nusipirkti naudotą nešiojamąjį tokios pat klasės.

Praktinis patarimas – jei problema nedidelė (vienas ar du klavišai neveikia), o jūs naudojate nešiojamąjį su išorine klaviatūra, galbūt paprasčiausiai galite ignoruoti problemą ir toliau naudoti išorinę klaviatūrą. Tai ne idealus sprendimas, bet kartais pats praktiškiausias.

Kaip prižiūrėti klaviatūrą, kad problemų būtų mažiau

Kaip sakoma, geriau užkirsti kelią nei gydyti. Klaviatūros priežiūra nėra sudėtinga, bet daugelis žmonių apie ją net negalvoja, kol neatsiranda problemų.

Reguliarus valymas – tai pagrindas. Bent kartą per mėnesį (o jei intensyviai naudojate klaviatūrą – kas dvi savaites) turėtumėte ją nuvalyti. Išjunkite kompiuterį, apverskite klaviatūrą ir švelniai papurtykite, kad iškristų didesnės dulkės ir trupiniai. Tada naudokite suspausto oro balionėlį, kad išpūstumėte smulkesnius nešvarumus. Galiausiai švariu, lengvai drėgnu audiniu nuvalykite klavišų paviršių.

Jei naudojate klaviatūrą valgydami (nors geriau to nedaryti), būkite atsargūs su trupiniais. Ypač pavojingi smulkūs, sausi trupiniai – jie lengvai įslysta po klavišais ir ten kaupiasi. Jei jau valgote prie kompiuterio, rinkitės maistą, kuris nekrenta į gabalėlius – pavyzdžiui, sumuštinį geriau nei sausainius.

Skysčius laikykite kuo toliau nuo klaviatūros. Žinau, visi mėgstame kavą ar arbatą prie kompiuterio, bet bent jau naudokite puodelį su dangčiu arba statykite jį į tokią vietą, kad net ir apsivertus skystis netekėtų ant klaviatūros. Yra specialių puodelių laikiklių, kurie tvirtinami prie stalo krašto – gera investicija.

Jei turite mechaninę klaviatūrą, kartą per pusmetį ar metus verta ją rimčiau išvalyti – nuimti visus klavišus ir nuvalyti po jais. Tai užtrunka gal valandą laiko, bet klaviatūra vėl atrodys ir veiks kaip nauja. Galite pasinaudoti proga ir pertepti stabilizatorius, jei jie pradeda girgždėti.

Dar vienas patarimas – jei ilgesnį laiką nesinaudosite kompiuteriu (pavyzdžiui, išvažiuojate atostogų), uždenkite klaviatūrą audiniu ar specialiu dangčiu. Tai apsaugos nuo dulkių kaupimosi. Yra specialių silikoninių dangčių, kurie tiksliai pritaikyti konkretiems klaviatūros modeliams – jie leidžia naudoti klaviatūrą net su dangčiu, apsaugodami nuo skysčių ir nešvarumų.

Ką daryti, kai nieko nebepadeda

Gerai, išbandėte viską – išvalėte, išdžiovinote, atnaujinote tvarkykles, net išardėte ir vėl surinkote. Bet klaviatūra vis tiek neveikia arba veikia blogai. Kas dabar?

Pirmiausia, ramus įvertinimas. Jei tai atskira klaviatūra, sprendimas paprastas – tiesiog pirkite naują. Šiuolaikinis pasirinkimas milžiniškas – nuo pigių biuro klaviatūrų už 10 eurų iki prabangių mechaninių už 200 eurų ir daugiau. Pasirinkite pagal savo poreikius ir biudžetą. Jei daug rašote, verta investuoti į geresnę klaviatūrą su patogesniu klavišų paspaudimu. Jei žaidžiate – mechaninė klaviatūra su greitais jungikliais bus geras pasirinkimas.

Su nešiojamaisiais sudėtingiau. Jei klaviatūra integruota ir reikia ją keisti, turite keletą variantų. Galite kreiptis į oficialų gamintojo servisą – tai brangiausias, bet saugiausias variantas. Galite ieškoti nepriklausomo remonto specialisto – paprastai pigiau, bet reikia rasti patikimą. Arba, jei turite įgūdžių, galite pabandyti pakeisti patys – YouTube pilnas instrukcijų beveik kiekvienam nešiojamojo modeliui.

Dar vienas variantas – naudoti išorinę klaviatūrą. Taip, tai ne idealus sprendimas, ypač jei nešiojamąjį naudojate keliaujant. Bet jei daugiausia dirbate vienoje vietoje, išorinė klaviatūra gali būti puikus sprendimas. Galite net pasirinkti geresnę, patogesnę klaviatūrą nei buvo integruota. O nešiojamojo klaviatūrą tiesiog ignoruoti arba net programiškai išjungti, kad netyčia paspaudus nesukelti problemų.

Jei problema tik su keliais klavišais, o jūs retai jais naudojatės, galite programiškai perkonfigūruoti klaviatūrą. Yra programų, kurios leidžia priskirti vieno klavišo funkciją kitam. Pavyzdžiui, jei neveikia „F12”, bet jūs jį retai naudojate, galite jo funkciją priskirti kokiai nors klavišų kombinacijai. Tai ne idealus sprendimas, bet kartais pakankamai geras.

Svarbiausia – nepulti į paniką ir racionaliai įvertinti situaciją. Klaviatūros problemos retai būna kritinės. Net jei klaviatūra visiškai neveikia, kompiuteris vis tiek veikia – galite naudoti ekraninę klaviatūrą (Windows’uose ji vadinama „On-Screen Keyboard”), kol išspręsite problemą. Taip, tai nepatogu, bet leidžia bent jau naudoti kompiuterį skubiais atvejais.

O jei nusprendėte, kad laikas naujai klaviatūrai – pasinaudokite proga ir pasirinkite kažką geresnio nei turėjote. Gera klaviatūra gali labai pagerinti darbo ar žaidimų patirtį. Mechaninės klaviatūros, ergonominės klaviatūros, belaidės klaviatūros – galimybių daugybė. Kartais gedimas yra gera proga atnaujinimui.

Žinot, dažnai žmonės kreipiasi į serviso centrą su problema, kuri atrodo kaip motininės plokštės gedimas, o iš tiesų būna kažkas visai kito. Prieš pradedant galvoti apie keitimą, verta suprasti, ar tikrai problema slypi būtent čia.

Motininė plokštė retai sugenda be priežasties. Dažniausiai tai nutinka po elektros įtampos šuolio, skysčio išsiliejimo ant kompiuterio arba po mechaninio smūgio. Kartais plokštė tiesiog „nusidėvi” – ypač jei kompiuteriui jau 7-10 metų ir jis dirbo intensyviai. Kondensatoriai išsipučia, kontaktai oksiduojasi, BIOS mikroschema gali sugesti.

Bet štai kur yra esmė: jei kompiuteris neužsikrauna, pirmiausia patikrinkite maitinimo bloką. Jei nėra vaizdo – gali būti vaizdo plokštės problema arba tiesiog prastai įkištas RAM. Matau tokių atvejų kas savaitę – žmogus jau ruošiasi pirkti naują motininę, o problema išsisprendžia paprasčiausiai išvalant dulkes ir perstatant atmintį.

Tikroji motininės plokštės keitimo kaina

Dabar prie skaičių. Ir čia prasideda įdomiausia dalis, nes motininės plokštės keitimas nėra tik plokštės kaina.

Pati plokštė gali kainuoti nuo 50 iki 500 eurų, priklausomai nuo to, kokį procesorių palaikys, kokio formato ji yra ir kokių funkcijų reikia. Bet tai tik pradžia. Jei keičiate seną plokštę nauja, greičiausiai teks keisti ir procesorių, nes senasis tiesiog nebus suderinamas su nauju lizdu. O jei keičiate procesorių – labai tikėtina, kad reikės ir naujos RAM, nes DDR3 į DDR4 ar DDR5 lizdus nekiši.

Štai realus pavyzdys iš praktikos: žmogus turėjo 2015 metų kompiuterį su Intel 4-os kartos procesoriumi. Motininė plokštė sudegė po perkūnijos. Rasti analogišką plokštę naudotą – apie 60-80 eurų, bet kokybė nežinoma ir garantijos jokios. Nauja plokštė tam pačiam procesoriui? Praktiškai nebeegzistuoja rinkoje arba kainuoja beprasmiškai daug. Rezultatas – teko atnaujinti visą platformą: nauja plokštė (120 eurų), naujas procesorius (180 eurų), nauja RAM (80 eurų). Iš viso – 380 eurų, kai pradžioje žmogus tikėjosi išsisukti su 60-80.

Naudotos plokštės: ar verta rizikuoti?

Naudotos motininės plokštės pirkimas – tai kaip rusiškas ruletė. Kartais pasiseka, kartais ne.

Aš pats ne kartą pirkau naudotų plokščių, ir patirtis įvairi. Viena plokštė dirba jau trečius metus be jokių problemų, kita sugedė po dviejų mėnesių. Problema ta, kad niekada nežinai, kokiomis sąlygomis ji buvo naudojama. Gal savininkas užsiėmė „overclockingu” ir kepino ją prie 90 laipsnių? Gal kas nors ant jos išsiliejęs, bet pardavėjas gražiai išvalė ir nieko nesakė?

Jei vis tik nusprendžiate pirkti naudotą, štai keletas patarimų:

Pirma, reikalaukite bent minimalios garantijos – bent savaitės ar dviejų. Jei pardavėjas atsisako – bėkite šalin. Antra, patikrinkite vizualiai: ar nėra išsipūtusių kondensatorių, ar švarus lizdas procesoriui, ar visi kontaktai atrodo gerai. Trečia, jei įmanoma, paprašykite pademonstruoti veikiančią plokštę arba bent pamatyti nuotrauką, kaip ji veikia BIOS’e su datos žyma.

Ir dar vienas dalykas – naudotos plokštės dažnai parduodamos be komplektacijos. Tai reiškia, kad nebus plokštelės su tvarkyklėmis (nors jas galima atsisiųsti), bet svarbiausia – nebus I/O skydelio (tos metalinės plokštelės, kuri uždengia išorinius jungtis korpuso gale). Teks arba ieškoti atskirai, arba naudoti senąją, jei ji tinka.

Kada remontas vis tik apsimoka?

Yra situacijų, kai motininės plokštės keitimas turi prasmę net sename kompiuteryje.

Tarkime, turite kompiuterį su geru procesoriumi, pakankama RAM, normaliu SSD ir gera vaizdo plokšte. Sudega tik motininė plokštė. Jei pavyksta rasti analogišką naudotą už 50-70 eurų, tai tikrai apsimoka pakeisti. Ypač jei alternatyva – pirkti naują kompiuterį už 500-700 eurų.

Arba kitas scenarijus: turite specifinį darbo kompiuterį su tam tikra programine įranga, kuri veikia tik su konkrečia sistema. Perėjimas prie naujos platformos reikštų ne tik aparatūros keitimą, bet ir programų perlicencijavimą, duomenų perkėlimą, galbūt net naujų programų pirkimą. Tokiu atveju net brangesnio motininės plokštės remonto ar keitimo kaina gali būti mažesnė už visų šių komplikacijų kainą.

Dar viena situacija – žaidimų kompiuteriai. Jei turite gerą vaizdo plokštę už 400-500 eurų, procesorių už 300 eurų, kokybišką maitinimo bloką – motininės plokštės keitimas už 150 eurų atrodo visai protingai. Visų komponentų pakartotinis pirkimas kainuotų kelis kartus brangiau.

Savadarbis keitimas vs. servisas

Motininės plokštės keitimas nėra raketos mokslas, bet reikalauja atsargumo ir bent minimalių techninių žinių.

Jei nusprendėte keisti patys, pasiruoškite skirti tam bent 2-3 valandas, jei darote pirmą kartą. Reikės išmontuoti praktiškai visus komponentus: vaizdo plokštę, RAM, procesorių su aušintuvu, visus laidus. Paskui viską sumontuoti atgal ant naujos plokštės. Skamba paprasta, bet yra niuansų.

Pavyzdžiui, procesorinės pastos klausimas. Jei nuimate procesorių su aušintuvu, sena pasta jau nebetinka – reikia nuvalyti ir užtepti naują. Daug kas čia suklysta ir užtepa per daug arba per mažai. Arba pamiršta nuimti apsauginę plėvelę nuo naujo aušintuvo pagrindo – taip, tokie atvejai pasitaiko.

Kitas dalykas – statinė elektra. Žiemą, kai oras sausas, galite lengvai „nukirsti” komponentą statiniu išlydžiu. Reikia arba specialios apyrankės, arba bent jau reguliariai liestis prie kažko įžeminto (pvz., radiatorius).

Servise motininės plokštės keitimas paprastai kainuoja 30-60 eurų už darbą. Jei nesate tikri dėl savo sugebėjimų arba neturite laiko – tai gana protinga investicija. Ypač jei servisas duoda garantiją ne tik už darbą, bet ir už įdiegtą plokštę.

Platformos atnaujinimas: kai keitimas virsta renovacija

Čia pateksime į filosofinę teritoriją: ar tai dar tas pats kompiuteris, jei pakeičiate motininę plokštę, procesorių ir RAM?

Praktiškai žiūrint, jei keičiate motininę plokštę į naujesnę, kuri palaiko naujesnį procesorių ir RAM tipą, jūs iš esmės darote platformos atnaujinimą. Tai jau ne remontas, o pusė naujo kompiuterio.

Tokiu atveju verta pagalvoti strategiškai. Kokie komponentai pas jus liks seni? Jei tai korpusas, maitinimo blokas, kietieji diskai ir gal vaizdo plokštė – gerai. Bet jei maitinimo blokas irgi senas (5+ metų), galbūt verta jį pakeisti kartu? Senas maitinimo blokas gali neturėti reikiamų jungtų naujoms plokštėms arba tiesiog būti nepatikimas.

Kalbant apie Windows licencijas – čia dar viena galvos skausmo priežastis. Jei turite OEM licenciją, ji teoriškai pririšta prie motininės plokštės. Pakeitus plokštę, gali tekti perkti naują Windows licenciją. Praktiškai Microsoft dažnai leidžia reaktyvuoti, ypač jei skambinate jų palaikymo linijai ir paaiškinate situaciją, bet garantijų nėra. Retail licencijos šiuo atžvilgiu lankstesnės.

Prevencija: kaip pratęsti motininės plokštės gyvenimą

Geriausia ekonomika – tai kai nereikia nieko keisti. Motininė plokštė gali tarnauti 10+ metų, jei tinkamai ja rūpinatės.

Dulkės – tai kompiuterio priešas numeris vienas. Dulkių sluoksnis ant plokštės veikia kaip šilumą sulaikananti antklodė. Komponentai perkaista, kondensatoriai greičiau sensta. Valykite kompiuterį bent kartą per pusmetį – išpūskite dulkes suslėgtu oru arba dulkių siurbliu (atsargiai, nelietant komponentų).

Elektros tinklo kokybė – labai svarbu. Jei gyvenant rajone dažni įtampos svyravimai, investuokite į normalų UPS (nenutrūkstamo maitinimo šaltinį). Ne tą pigų už 30 eurų, kuris tik palaiko įjungtą kompiuterį minutę, o tikrą UPS su įtampos stabilizavimu. Kainuos 100-150 eurų, bet apsaugos ne tik motininę plokštę, bet ir visus kitus komponentus.

Temperatūros kontrolė – įsidiekite kokią nors programą, kuri rodo komponentų temperatūras (pvz., HWMonitor). Jei pastebite, kad temperatūros pradeda kilti – galbūt užsikimšo aušintuvas dulkėmis arba išdžiūvo termopasta. Geriau pastebėti problemą anksti nei laukti, kol kas nors sudegs.

BIOS atnaujinimai – kontroversiškas klausimas. Viena vertus, nauji BIOS versijos gali pridėti palaikymą naujiems procesoriams ir pataisyti klaidas. Kita vertus, jei atnaujinimas nepavyksta (dingsta elektra, kažkas ne taip) – plokštė gali virsti plyta. Mano taisyklė: atnaujinu BIOS tik jei yra konkreti problema, kurią naujas BIOS sprendžia, arba jei reikia palaikymo naujam procesoriui. Tiesiog „dėl profilaktikos” neatnaujinu.

Kai skaičiai kalba patys už save

Grįžkime prie ekonomikos ir padarykime konkretų skaičiavimą keliems scenarijams.

Scenarijus 1: Senas kompiuteris (7-10 metų)
Motininės plokštės keitimas į analogišką naudotą: 60-80 eurų
Naujo kompiuterio pirkimas su panašiu pajėgumu: 400-500 eurų
Sprendimas: Jei kiti komponentai veikia gerai – keisti plokštę apsimoka.

Scenarijus 2: Vidutinio amžiaus kompiuteris (4-6 metai)
Motininės plokštės keitimas su platformos atnaujinimu: 350-450 eurų
Naujo kompiuterio pirkimas: 600-800 eurų
Sprendimas: Ribinė situacija. Jei turite gerą vaizdo plokštę ir SSD – apsimoka atnaujinti. Jei ne – galbūt geriau naujas.

Scenarijus 3: Naujesnis kompiuteris (1-3 metai)
Motininės plokštės keitimas į analogišką: 100-200 eurų
Naujo kompiuterio pirkimas: 800-1200 eurų
Sprendimas: Tikrai apsimoka keisti, ypač jei dar galioja garantija kitiems komponentams.

Bet skaičiai – tai ne viskas. Reikia įvertinti ir savo laiką, nervus, duomenų perkėlimo komplikacijas. Jei esate užsiėmęs žmogus ir kompiuteris jums reikalingas darbui, galbūt greitas naujo pirkimas yra ekonomiškesnis nei savaitė be kompiuterio, kol ieškote plokštės ir ją keičiate.

Ką daryti su sena plokšte ir galutinė strategija

Tarkime, nusprendėte keisti. Kas dabar? Sena plokštė nebūtinai yra šiukšlė, net jei ji nebeveikia.

Kai kurie komponentai ant jos gali būti vertingi. Jei plokštė turi daug RAM lizdų, PCI-E slotų, M.2 jungtis – ji gali turėti vertę kaip atsarginių dalių šaltinis. Galite ją parduoti „dalimis” arba „remontui” už 10-20 eurų. Kai kam tai gali būti vertinga.

Jei plokštė veikia, bet jūs atnaujinote platformą – ji gali tapti puikiu pagrindu antriniam kompiuteriui. Namų serveris, medijos centras, kompiuteris vaikams – variantų daug.

Dabar apie strategiją. Motininės plokštės keitimo ekonomika iš tiesų priklauso nuo jūsų konkrečios situacijos. Nėra universalaus atsakymo. Bet yra universalus požiūris: žiūrėkite į visą sistemą, o ne tik į vieną komponentą.

Jei jūsų kompiuteris vis dar atitinka jūsų poreikius ir tik motininė plokštė yra problema – keiskite. Jei jau seniai galvojate apie atnaujinimą ir tai tik pretekstas – galbūt laikas investuoti į naują platformą. Jei biudžetas ribotas – naudota plokštė su atsargumu gali būti sprendimas.

Ir paskutinis patarimas: nesiskubinkite. Gedusi motininė plokštė – tai ne gaisras. Skirkite laiko išanalizuoti situaciją, palyginti kainas, paskaityti atsiliepimus. Kartais savaitės laukimas gali sutaupyti šimtą eurų arba apsaugoti nuo klaidingo sprendimo. Kompiuterių rinka nuolat keičiasi, kainos svyruoja, atsiranda nauji pasiūlymai. Kantrybė čia tikrai apsimoka.

Turbūt daugelis esate girdėję apie termopastą, bet ne visi supranta, kodėl tai tokia svarbi kompiuterio dalis. Iš esmės tai specialus termiškai laidus junginys, kuris užtikrina efektyvų šilumos perdavimą tarp procesoriaus ar vaizdo plokštės lustų ir jų aušintuvų.

Problema ta, kad net ir pačios geriausiai nušlifuotos metalo paviršiai mikroskopinio mastelio nėra idealiai lygūs. Tarp procesoriaus dangtelio ir aušintuvo pagrindo lieka mikroskopinės oro kišenės, o oras yra labai prastas šilumos laidininkas. Čia ir ateina į pagalbą termopasta – ji užpildo tas mikroskopines ertmes ir užtikrina gerą kontaktą.

Kai kompiuteris veikia, procesorius ar vaizdo plokštė generuoja didžiulį kiekį šilumos. Jei ši šiluma nebus efektyviai pašalinta, komponentai gali perkaisti, pradės veikti lėčiau (throttling), o ilgainiui gali net sugesti. Todėl termopastos kokybė ir būklė tiesiogiai veikia visos sistemos stabilumą ir ilgaamžiškumą.

Kaip suprasti, kad termopastą reikia keisti

Termopasta nėra amžina – laikui bėgant ji džiūsta, sukietėja ir praranda savo savybes. Bet kaip suprasti, kad atėjo laikas ją pakeisti? Yra keletas aiškių ženklų.

Pirmas ir akivaizdžiausias požymis – padidėjusi temperatūra. Jei pastebėjote, kad jūsų kompiuteris pradėjo labiau įkaisti nei įprastai, nors dulkės išvalytos, o aplinkos temperatūra nepasikeitė – tikėtina, kad kalta termopasta. Galite naudoti programas kaip HWMonitor, Core Temp ar MSI Afterburner temperatūrai stebėti.

Antras požymis – triukšmingesni ventiliatoriai. Kai termopasta praranda efektyvumą, procesorius ar vaizdo plokštė kaista labiau, todėl ventiliatoriai turi suktis greičiau, kad kompensuotų prastesnį šilumos perdavimą. Jei jūsų anksčiau tylus kompiuteris tapo triukšmingu, verta patikrinti termopastaą.

Trečias požymis – sumažėjęs našumas. Šiuolaikiniai procesoriai ir vaizdo plokštės turi apsaugos mechanizmus – kai temperatūra pasiekia kritinę ribą, jie automatiškai sumažina dažnius (throttling), kad apsisaugotų nuo pažeidimų. Jei žaidimai pradėjo lūžinėti ar programos veikti lėčiau, o temperatūros aukštos – termopasta gali būti priežastis.

Kiek dažnai reikėtų keisti termopastą

Čia nėra vieno universalaus atsakymo, nes tai priklauso nuo daugelio faktorių. Tačiau galiu pasidalinti praktine patirtimi ir bendrais principais.

Paprastai kokybišką termopastą stacionariame kompiuteryje rekomenduojama keisti kas 2-4 metus. Jei naudojate pigesnę termopastą arba kompiuteris veikia aukštose temperatūrose (pavyzdžiui, vasarą be kondicionieriaus), geriau keisti dažniau – kas 1.5-2 metus.

Nešiojamiesiems kompiuteriams situacija šiek tiek kitokia. Dėl kompaktiškesnės konstrukcijos ir aukštesnių darbo temperatūrų, termopasta čia džiūsta greičiau. Laptopuose termopastą verta keisti kas 1-2 metus, ypač jei tai žaidimų ar darbo stotis, kuri intensyviai naudojama.

Yra ir išimčių. Jei įsigijote naudotą kompiuterį ar nešiojamąjį ir nežinote, kada paskutinį kartą buvo keista termopasta – geriau pakeiskite iš karto. Taip pat, jei kompiuteris buvo ilgai nenaudojamas (pusmetį ar ilgiau), termopasta galėjo išdžiūti net ir be apkrovos.

Kokią termopastą pasirinkti

Rinkoje yra daugybė termopastų, ir kainos svyruoja nuo kelių eurų iki 20-30 eurų už nedidelį tūbelę. Ar verta mokėti daugiau?

Pradedantiesiems ir standartiniams biuro kompiuteriams puikiai tinka vidutinės klasės termopastos kaip Arctic MX-4, Noctua NT-H1 ar Thermal Grizzly Kryonaut. Jos kainuoja 5-10 eurų ir užtikrina labai gerą šilumos perdavimą. Šios termopastos lengvai tepamos, nelaidžios elektrai ir tarnaus 3-4 metus be problemų.

Jei turite galingą žaidimų kompiuterį ar užsiimate overclockingu, galite pažvelgti į premium klasės termopastas. Thermal Grizzly Conductonaut ar Thermal Grizzly Hydronaut yra tarp geriausių rinkoje, bet jos brangesnės ir reikalauja atsargumo tepant.

Svarbu žinoti: skystas metalas (liquid metal) termopastos yra efektyviausios, bet jos tinka tik patyrusiems vartotojams. Jos yra elektrai laidžios, todėl net mažas lašelis ne ten gali sukelti trumpąjį jungimą. Be to, jos negali būti naudojamos su aliuminio aušintuvais – metalas chemiškai reaguoja su aliuminium.

Asmeniškai dažniausiai rekomenduoju Arctic MX-4 ar MX-5 – puikus kokybės ir kainos santykis, lengva naudoti, ir tikrai neapvilsite. Vieno tūbelio užtenka 10-20 kartų, priklausomai nuo kiekio, kurį naudojate.

Kaip teisingai pakeisti termopastą

Gerai, dabar prie praktiškiausios dalies. Termopastos keitimas nėra raketų mokslas, bet reikia žinoti kelis svarbius dalykus.

Pirmiausia, jums reikės: naujos termopastos, izopropilo alkoholio (90% ar daugiau), vatinių pagaliukų ar bekūnių servetėlių, ir atsuktuvų. Prieš pradedant, išjunkite kompiuterį ir atjunkite maitinimo laidą. Palaukite bent 15-20 minučių, kad viskas atvėstų.

Nuimkite aušintuvą. Čia būkite atsargūs – kai kurie aušintuvai tvirtinami keturiais varžtais, kiti turi specialius fiksatorius. Svarbu atjungti ventiliatoriaus maitinimo laidą iš motininės plokštės. Kai nuimsite aušintuvą, pamatysite seną termopastą ant procesoriaus ir aušintuvo pagrindo.

Dabar reikia nuvalyti seną termopastą. Užpilkite vatinį pagaliuką izopropilo alkoholiu ir švelniai nuvalykite seną pastą nuo procesoriaus dangtelio. Kartais sena pasta būna labai sukietėjusi – tuomet gali tekti šiek tiek patrinti, bet nepersidarbuokite. Procesorius yra tvirtas, bet aušintuvo pagrindas gali būti šlifuotas, todėl stipriai netrinkite. Pakartokite tą patį su aušintuvo pagrindu. Paviršiai turi būti visiškai švarūs, be jokių senų pastos likučių.

Dabar pats atsakingiausias momentas – naujos termopastos tepimas. Yra daug metodų: taškelis centre, linija, X forma, išskirstymas plastikine kortele. Iš patirties galiu pasakyti, kad procesorius paprastai užtenka nedidelio žirnio dydžio taškelio centre. Kai pritvirtinsite aušintuvą, pasta pati išsiplės. Svarbiausia – nenaudokite per daug! Per didelis kiekis nepagerins aušinimo, o gali net pabloginti, nes per stora pasta sluoksnis blogiau praleidžia šilumą.

Vaizdo plokštėms situacija šiek tiek sudėtingesnė, nes ten dažnai reikia tepti ne tik pagrindinį lustą, bet ir atminties lustus bei VRM komponentus. Čia jau reikia žinoti, ką darote, arba ieškoti specifinių instrukcijų jūsų vaizdo plokštės modeliui.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per savo karjerą esu matęs visokių nesąmonių su termopasta, todėl noriu pasidalinti dažniausiomis klaidomis.

Klaida numeris vienas – per daug termopastos. Kai kurie žmonės mano, kad daugiau yra geriau, ir išspaudžia pusę tūbelio ant procesoriaus. Rezultatas? Pasta išsiveržia į šonus, kartais net ant motininės plokštės lizdų, ir aušinimas faktiškai pablogėja. Atsiminkite: termopasta skirta tik mikroskopinėms ertmėms užpildyti, o ne būti storu sluoksniu tarp paviršių.

Antra klaida – netinkamai nuvalytas senas paviršius. Jei ant procesoriaus ar aušintuvo pagrindo lieka senų pastos likučių, nauja pasta negalės tinkamai atlikti savo funkcijos. Skirkite laiko ir nuvalykite viską iki galo. Jei izopropilo alkoholio neturite, galite naudoti acetono, bet jis agresyvesnis ir gali pažeisti kai kuriuos plastikus, todėl būkite atsargūs.

Trečia klaida – netinkamai pritvirtintas aušintuvas. Kai kurie žmonės bijo per stipriai priveržti varžtus, manydami, kad gali pažeisti procesorių. Rezultatas – prastas kontaktas ir aukštos temperatūros. Aušintuvą reikia tvirtinti tolygiai ir pakankamai stipriai. Jei yra keturi varžtai, veržkite kryžiumi (priešingus varžtus), po truputį, kad spaudimas būtų tolygus.

Ketvirta klaida – termopastos tepimas ant aušintuvo pagrindo vietoj procesoriaus. Nors teoriškai tai turėtų veikti, praktiškai lengviau kontroliuoti kiekį ir pasiskirstymą, kai pasta tepama ant procesoriaus. Be to, kai tepate ant aušintuvo ir bandote jį pritvirtinti, pasta gali pasislinkti.

Specialūs atvejai: nešiojamieji kompiuteriai ir vaizdo plokštės

Nešiojamuosiuose kompiuteriuose termopastos keitimas yra sudėtingesnis, bet dažnai būtinesnis nei stacionariuose. Laptopai veikia aukštesnėse temperatūrose dėl kompaktiškos konstrukcijos ir prastesnės ventiliacijos.

Prieš pradedant ardyti nešiojamąjį, būtinai pažiūrėkite YouTube vaizdo įrašų ar instrukcijų jūsų konkrečiam modeliui. Kiekvienas laptopas yra kitoks, ir kartais patekti prie procesoriaus gali būti sudėtinga. Kai kuriuose modeliuose reikia nuimti klaviatūrą, kituose – visą apatinį korpusą. Būkite atsargūs su plonais laidais ir jungtimis.

Laptopuose dažnai vienas šiluminis vamzdis jungia ir procesorių, ir vaizdo lustą (jei yra diskretus GPU). Tai reiškia, kad reikės keisti termopastą abiejose vietose. Taip pat laptopuose dažnai naudojami terminiai padeliai (thermal pads) atminties lustams ar kitiems komponentams – jei jie susidėvėję ar suplyšę, geriau juos pakeisti naujais.

Vaizdo plokštėse termopastos keitimas yra panašus į procesoriaus, bet su keliais niuansais. Pirma, reikia nuimti visą aušinimo sistemą, kuri dažnai tvirtinama daugybe mažų varžtų. Svarbu atsiminti, kuris varžtas iš kur, nes jie gali būti skirtingo ilgio. Antra, kaip minėjau anksčiau, gali tekti tepti ne tik pagrindinį GPU lustą, bet ir keisti terminius padelius ant atminties lustų ir VRM.

Vienas patarimas vaizdo plokštėms: jei jūsų plokštė dar garantijoje, patikrinkite garantijos sąlygas. Kai kurie gamintojai (pvz., EVGA) leidžia keisti termopastą neprarandant garantijos, kiti – ne. Jei plokštė dar garantijoje ir veikia normaliai, galbūt verta palaukti.

Ar tai tikrai padeda ir ko tikėtis

Dabar apie tai, ko realiai galite tikėtis po termopastos keitimo. Rezultatai labai priklauso nuo to, kokios būklės buvo sena pasta ir kokią naują naudojate.

Jei keičiate 3-4 metų senumo termopastą, kuri jau išdžiūvusi, temperatūrų sumažėjimas gali būti įspūdingas – 10-20 laipsnių Celsijaus ar net daugiau. Esu matęs atvejų, kai senas nešiojamasis, kuris throttlino ir veikė 95-100 laipsnių temperatūroje, po termopastos keitimo nukrito iki 70-75 laipsnių ir vėl pradėjo veikti normaliai.

Jei pasta dar gana nauja (metų ar mažiau), skirtumas bus mažesnis – galbūt 2-5 laipsniai. Bet net ir tai gali būti svarbu, jei jūsų sistema jau veikia ties kritinėmis temperatūromis.

Perjungimas iš pigios į premium termopastą paprastai duoda 2-4 laipsnių skirtumą. Tai nėra dramatiškas pokytis, bet entuziastams ir overclockinimo mėgėjams tai gali būti svarbu. Paprastam vartotojui vidutinės klasės termopastos visiškai pakanka.

Svarbu suprasti, kad termopastos keitimas nėra stebuklingas sprendimas visoms problemoms. Jei jūsų kompiuteris pilnas dulkių, ventiliatoriai nešvarus ar aušinimo sistema neadekvati, termopastos keitimas padės, bet neišspręs pagrindinės problemos. Geras aušinimas – tai kompleksinis dalykas: švari sistema, veikiantys ventiliatoriai, gera oro cirkuliacija korpuse ir, žinoma, gera termopasta.

Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – po termopastos keitimo kompiuteris dažnai tampa tylesnių. Kai temperatūros žemesnės, ventiliatoriai gali suktis lėčiau, o tai reiškia mažiau triukšmo. Jei dirbate ar žaidžiate ilgai, tai tikrai pastebimas ir malonus pokytis.

Taigi, ar verta keisti termopastą? Absoliučiai taip, jei jūsų kompiuteris jau kelerius metus ar pastebite aukštas temperatūras. Tai viena iš paprasčiausių ir efektyviausių priežiūros procedūrų, kuri gali pratęsti jūsų įrangos gyvavimo laiką ir pagerinti jos veikimą. Nebijokite šio proceso – su šiek tiek atsargumo ir tinkamais įrankiais tai gali padaryti bet kas. O jei vis tiek jaučiatės nesaugiai, visada galite kreiptis į specialistus – termopastos keitimo paslauga paprastai nekainuoja brangiai ir atliekama greitai.

Nešiojamų kompiuterių ekranai – viena jautriausių dalių, kurios gali sukelti nemažai galvos skausmo. Tačiau prieš skubant į servisą ar užsisakant naują ekraną, verta išsiaiškinti, ar tikrai problema slypi pačiame ekrane. Dažnai tai, kas atrodo kaip ekrano gedimas, gali būti visai kita problema – programinė klaida, vaizdo plokštės sutrikimas ar net paprasčiausias laidų kontakto pablogėjimas.

Pirmiausia reikia suprasti, kad nešiojamo kompiuterio ekranas – tai ne viena dalis, o kelių komponentų sistema. Čia yra pats LCD ar LED panelė, apšvietimo sistema (backlight), vaizdo kabelis (LVDS arba eDP), kartais jutiklinis stiklas, o visa tai valdo specialūs valdikliai. Bet kuri iš šių dalių gali sukelti problemas, ir simptomas gali būti panašus.

Paprasčiausias būdas pradėti diagnostiką – prijungti išorinį monitorių. Jei išorinis monitorius rodo vaizdą normaliai, o nešiojamojo ekranas ne – problema tikrai kažkur nešiojamojo ekrano sistemoje. Jei ir išorinis monitorius rodo tą patį defektą – greičiausiai kaltas vaizdo procesorius ar operacinė sistema.

Klasikiniai ekrano gedimai ir kaip juos atpažinti

Visiškai juodas ekranas – vienas dažniausių simptomų, bet jis gali reikšti labai skirtingus dalykus. Jei ekranas juodas, bet labai atidžiai žiūrint šviesos spinduliu galima įžiūrėti silpną vaizdą – tai beveik 100% apšvietimo (backlight) gedimas. Tokiu atveju pats ekranas veikia, bet jis tiesiog neapšviečiamas. Tai gali būti sugadusi LED juosta, inverteris (senesniuose modeliuose su CCFL apšvietimu) ar maitinimo grandinė.

Spalvotos linijos ekrane – kitas dažnas reiškinys. Vertikalios linijos dažniausiai reiškia problemas su pačia LCD matrica arba jos valdikliu. Jei linijos horizontalios – gali būti vaizdo kabelio problema arba matricos gedimas. Svarbu pastebėti, ar linijos visada toje pačioje vietoje, ar juda. Judančios linijos dažniau rodo į programinę ar vaizdo plokštės problemą, o stacionarios – į fizinį ekrano gedimą.

Ekrano mirksėjimas – tai gali būti ir programinė, ir techninė problema. Jei mirksėjimas prasidėjo po Windows ar tvarkyklių atnaujinimo – greičiausiai programinė. Jei mirksėjimas priklauso nuo ekrano kampo ar dangčio padėties – mechaninė vaizdo kabelio ar jo kontaktų problema. Pastovus mirksėjimas nepriklausomai nuo nieko – gali būti apšvietimo ar maitinimo grandinės gedimas.

Vaizdo kabelio problemos – paslėpta gedimų priežastis

Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kad tas plonas kabelis, einantis per lankstą nuo pagrindinės plokštės iki ekrano, gali būti tokių didelių problemų šaltinis. O jis yra! Kiekvieną kartą atidarant ir uždarant nešiojamąjį, tas kabelis lenkiamas. Po kelių metų intensyvaus naudojimo jis gali pradėti irti.

Kaip atpažinti vaizdo kabelio problemą? Paprasčiausias testas – atidarykite ekraną įvairiais kampais ir stebėkite, ar vaizdas keičiasi. Jei tam tikru kampu vaizdas išnyksta, atsiranda artefaktai ar linijos – labai tikėtina, kad problema kabelyje. Kartais padeda švelniai paspausti ekrano rėmelį ties lanksto vieta – jei vaizdas keičiasi nuo spaudimo – tikrai kabelio ar kontakto problema.

Gera žinia ta, kad vaizdo kabelio keitimas paprastai nėra brangus remontas, jei turite bent minimalių techninių įgūdžių. Blogas žinia – kai kuriuose modeliuose reikia beveik visiškai išardyti nešiojamąjį, kad pasiektumėte kabelio jungtį prie pagrindinės plokštės. Bet vis tiek pigiau nei keisti visą ekraną.

Fiziniai ekrano pažeidimai – kada tikrai reikia naujo ekrano

Sudaužytas, įtrūkęs ar stipriai subraižytas ekranas – čia jau aišku, kad reikia keitimo. Bet kartais fiziniai pažeidimai nėra tokie akivaizdūs. Pavyzdžiui, „pressure spots” – tai šviesesnės ar tamsesnės dėmės ekrane, atsiradusios nuo stipraus spaudimo. Jos ypač matomos baltame fone. Tokios dėmės reiškia, kad LCD matricos sluoksniai buvo pažeisti, ir tai negrįžtama.

Dar vienas subtilus fizinis pažeidimas – „image retention” arba „burn-in”. Nors LCD ekranuose tai rečiau nei senuose CRT, bet vis tiek pasitaiko, ypač jei ilgai buvo rodomas tas pats statinis vaizdas maksimaliu ryškumu. OLED ekranuose (jei turite tokį nešiojamąjį) burn-in yra dar didesnė problema.

Prieš sprendžiant keisti ekraną dėl fizinio pažeidimo, įsitikinkite, kad problema tikrai ekrane, o ne apsauginiame stikle ar plėvelėje. Taip, skamba juokingai, bet servisuose pasitaiko atvejų, kai žmonės nori keisti ekraną, o iš tikrųjų tik apsauginė plėvelė subraižyta.

Programinės problemos, kurios imituoja ekrano gedimą

Ne viskas, kas atrodo kaip ekrano gedimas, yra fizinė problema. Windows operacinė sistema ir vaizdo tvarkyklės gali sukelti simptomų, kurie labai panašūs į techninį gedimą. Pavyzdžiui, ekrano mirksėjimas Windows 10 ir 11 dažnai būna susijęs su problematiškais aplikacijų suderinamumais ar tvarkyklių konfliktais.

Paprastas testas – įkraukite kompiuterį į BIOS meniu (paprastai spaudžiant F2, Del ar F10 įjungimo metu). Jei BIOS ekrane problema išnyksta – greičiausiai programinė. Jei problema matoma ir BIOS – techninė. Dar vienas būdas – įkrauti iš Linux Live USB. Jei Linux aplinkoje ekranas veikia normaliai – problema tikrai Windows ar tvarkyklėse.

Vaizdo tvarkyklių perkrovimas dažnai padeda. Windows galite paspausti Win+Ctrl+Shift+B – tai perkrauna vaizdo tvarkyklę be kompiuterio perkrovimo. Jei tai laikinai išsprendžia problemą, bet ji grįžta – tikrai programinė problema, reikia atnaujinti ar iš naujo įdiegti tvarkykles.

Diagnostikos įrankiai ir metodai, kuriuos galite naudoti patys

Nereikia būti IT specialistu, kad atliktumėte bazinę ekrano diagnostiką. Yra keletas paprastų metodų ir įrankių, kurie padės nustatyti problemos pobūdį.

Pirma, naudokite vienspalvius testų ekranus. Atidarykite pilnai baltą, juodą, raudoną, žalią ir mėlyną vaizdą per visą ekraną. Galite tiesiog sukurti tokius paveikslėlius Paint programoje arba naudoti online įrankius kaip „Dead Pixel Buddy”. Stebėkite, ar matote kokių nors anomalijų – mirusiųjų pikselių, linijų, dėmių. Skirtingos spalvos gali atskleisti skirtingas problemas.

Antra, patikrinkite ekrano ryškumo valdymą. Jei negalite reguliuoti ryškumo, arba jis keičiasi netinkamai – tai gali būti programinė problema, apšvietimo valdiklio gedimas ar net pagrindinės plokštės problema. Pabandykite reguliuoti ryškumą per Windows nustatymus ir funkcijos klavišais (Fn + F1/F2 ar panašiai).

Trečia, naudokite įrankius kaip HWiNFO ar GPU-Z, kad pamatytumėte, ar sistema tinkamai atpažįsta ekraną, kokia jo raiška, atnaujinimo dažnis. Jei sistema nerodo jokios informacijos apie ekraną arba rodo neteisingus parametrus – problema gali būti vaizdo kabelyje ar ekrano valdiklyje.

Kada verta taisyti, o kada geriau keisti visą nešiojamąjį

Tai klausimas, kurį užduoda beveik visi, susidūrę su ekrano problemomis. Atsakymas priklauso nuo kelių faktorių: nešiojamojo amžiaus, modelio, ekrano kainos ir jūsų poreikių.

Paprastai ekrano keitimas kainuoja nuo 50 iki 300 eurų, priklausomai nuo modelio ir ekrano tipo. Jei turite paprastą biudžetinį nešiojamąjį, kuris jau 5-7 metų senumo, ekrano keitimas už 150 eurų gali būti neracionalus. Bet jei turite 2-3 metų senumo vidutinės ar aukštos klasės modelį – tikrai verta taisyti.

Ypatingai apsimoka taisyti, jei problema ne pačiame ekrane, o kabelyje ar kontaktuose. Tokio remonto kaina paprastai 30-80 eurų, o nešiojamasis gali tarnauti dar kelerius metus. Taip pat verta taisyti, jei turite specifinį modelį su gera klaviatūra, patogiu korpusu ar kitomis savybėmis, kurių nenorite prarasti.

Neapsimoka taisyti, jei nešiojamasis jau senas, lėtas, su silpna baterija, ir ekrano gedimas – tik paskutinis lašas. Taip pat neapsimoka, jei tai pigus modelis, o ekrano keitimas kainuotų daugiau nei pusę naujo panašaus nešiojamojo kainos.

Kaip išvengti ekrano problemų ateityje ir ką daryti dabar

Geriau išvengti problemų nei jas spręsti. Nešiojamojo ekranas išliks sveikas ilgiau, jei laikysitės kelių paprastų taisyklių. Niekada neuždarykit dangčio, kai ant klaviatūros yra kokių nors daiktų – net mažytė trupinėlė gali įspausti ekraną ir pažeisti matricą. Nešiokite nešiojamąjį tinkamoje kuprinėje ar krepšyje su atskirta sekcija, kur jis nebus spaudžiamas.

Neatidarinėkite dangčio laikydami už ekrano kampo – visada atidarykite laikydami per vidurį. Tai sumažina įtampą lankstams ir vaizdo kabeliui. Nešveitskite ekrano agresyviomis cheminėmis medžiagomis – naudokite specialius ekranų valiklus arba tiesiog šiek tiek sudrėkintą mikropluošto šluostę.

Jei pastebėjote bet kokius ankstyvus požymius – lengvą mirksėjimą, retkarčiais pasireiškiančias linijas, vaizdą, kuris keičiasi priklausomai nuo dangčio kampo – nedelskite. Ankstyva diagnostika gali išgelbėti nuo didesnių problemų. Tas pats vaizdo kabelis, kuris šiandien tik kartais sukelia problemų, po mėnesio gali visiškai nutrūkti.

Ir paskutinis patarimas – jei nusprendėte keisti ekraną patys, būkite atsargūs. Nešiojamųjų ardymas nėra sudėtingas, bet reikalauja kantybės ir švelnumo. Pasižiūrėkite YouTube video apie savo konkretų modelį, įsigykite tinkamus įrankius (plastikinius atidarymo įrankius, mažus atsuktuvas), dirbkite švarioje, gerai apšviestoje vietoje. Fotografuokite kiekvieną žingsnį – tai padės surinkti viską atgal. Ir atminkite – jei nejaučiate pasitikėjimo, geriau palikite profesionalams.

Kai pradedi ieškoti naujo monitoriaus ar nešiojamojo kompiuterio, neišvengiamai susidurti su LCD ir LED terminais. Ir čia prasideda painiava – pardavėjai meta šiuos terminus tarsi tai būtų visiškai skirtingi dalykai, nors realybė šiek tiek kitokia. Pirmiausia išsiaiškinkim, kas yra kas, nes be šio supratimo toliau bus sunku.

LCD reiškia Liquid Crystal Display – skystųjų kristalų ekraną. Tai technologija, kuri naudoja skysto kristalo sluoksnį tarp dviejų poliarizuotų stiklo plokščių. Kai elektros srovė pereina per šiuos kristalus, jie keičia savo orientaciją ir leidžia praeiti šviesai arba ją blokuoja. Bet štai kur slypi esmė – šiems kristalams reikia apšvietimo iš galo, nes patys jie šviesos negamina. Ir čia įžengia į sceną mūsų šviestuvas.

Senesnėse LCD matricose apšvietimui buvo naudojamos CCFL (Cold Cathode Fluorescent Lamp) lempos – iš esmės mažytės fluorescencinės lemputės. Jos veikė, bet turėjo nemažai trūkumų: vartojo daug energijos, buvo gana storos, o spalvų atkūrimas nebuvo tobulas. Be to, su laiku jos tiesiog temsta, kaip ir įprastos fluorescencinės lempos.

LED (Light Emitting Diode) – tai šviesos diodai, kurie dabar naudojami kaip apšvietimo šaltinis LCD matricose. Taigi, kai pardavėjas sako „LED ekranas”, iš tikrųjų jis turėtų sakyti „LED apšviečiamas LCD ekranas”. Tai vis dar LCD technologija, tik su modernesniu apšvietimu. Tik OLED (Organic LED) ekranuose kiekvienas pikselis pats švyti ir apšvietimo sluoksnio nereikia – bet tai jau visai kita istorija.

Kodėl LED apšvietimas tapo standartu

Kai 2010-aisiais pradėjo masiškai atsirasti LED apšviečiami ekranai, tai buvo tikras proveržis. Pirmiausia – energijos suvartojimas. LED diodai sunaudoja maždaug 20-30% mažiau elektros nei CCFL lempos. Nešiojamajam kompiuteriui tai reiškia ilgesnį akumuliatoriaus veikimo laiką, o stacionariam – mažesnes sąskaitas už elektrą.

Antra didelė priežastis – storis. LED diodai yra daug plonesni už fluorescencines lempas, todėl galima gaminti plonesnius monitoriaus ir nešiojamųjų kompiuterių korpusus. Tie ultrathin nešiojamieji, kurie atrodo kaip popierius? Tai LED apšvietimo nuopelnas.

Spalvų atkūrimas taip pat pagerėjo. Ypač kai pradėjo naudoti RGB LED (raudonus, žalius ir mėlynus diodus) vietoj baltųjų, spalvų gama išsiplėtė žymiai. Profesionalams, dirbantiems su grafika ar video montažu, tai buvo tikra dovana. Nors reikia pripažinti, kad pigesnėse matricose vis dar naudojami tik baltieji LED diodai su spalvų filtrais, ir skirtumas nuo senų CCFL ekranų nėra toks dramatiškas.

Dar vienas dalykas – LED diodai užsidega momentaliai. Senos CCFL lempos turėjo šildymosi laiką, ypač šaltoje aplinkoje. Gal pastebėjote, kaip senas nešiojamasis žiemą garaže užsidegus pirmą minutę šviečia pritemdytas? Tai CCFL lempos problema. LED tokių bėdų neturi.

Matricos keitimo situacijos ir kada tai reikia daryti

Dabar pereikime prie praktinės pusės. Matricos keitimas – tai viena brangesnių nešiojamojo kompiuterio remonto procedūrų, todėl svarbu žinoti, kada tai tikrai būtina, o kada galbūt galima išsisukti.

Fizinis sugadinimas – čia be variantų. Jei ekranas sutrūkęs, sudaužytas ar matosi aiškūs mechaninio poveikio pėdsakai, keisti reikės. Dažniausiai tai nutinka, kai ant nešiojamojo ko nors užkrenta, kai jį uždarai su tarp klaviatūros ir ekrano įstrigusiu daiktu (rašikliu, pavyzdžiui), arba kai vaikas nusprendžia išbandyti žaislą kaip metimo įrankį.

Pikselių problemos – čia jau reikia įvertinti situaciją. Vienas ar du „mirę” pikseliai (visada juodi) ar „įstrigę” (visada šviečiantys viena spalva) – tai normalus dalykas, ypač pigesnėse matricose. Gamintojai net turi standartus, kiek tokių pikselių gali būti, kad ekranas vis dar būtų laikomas tinkamu. Bet jei turite didelę sritį su mirusiais pikseliais ar jų skaičius auga – tai jau problema.

Apšvietimo gedimai – ir čia prasideda įdomumai. Jei ekranas veikia, bet labai tamsus (vaizdas matosi tik šviesoje ar šviečiant žibintuvėliu), problema dažniausiai ne pačioje matricoje, o apšvietimo sistemoje. CCFL matricose tai dažniausiai inverteris (mažas modulis, kuris tiekia aukštą įtampą lempai). LED matricose gali būti sugadintas LED draiveris arba patys diodai.

Štai čia ir slypi svarbus niuansas – jei problema apšvietimo sistemoje, kartais galima suremontuoti pigiau nei keičiant visą matricą. Inverterio keitimas kainuoja 10-30 eurų su darbu, o matricos keitimas – nuo 80 iki 300 eurų ir daugiau, priklausomai nuo modelio. Todėl geras technikas visada pirmiausia patikrina, ar tikrai reikia keisti matricą, ar gal pakanka pakeisti inverterį ar LED draiverio plokštę.

Matricos parinkimo subtilumai

Čia prasideda tikroji galvos skausmo dalis. Manytumėte, kad nešiojamajam Dell Latitude E6420 tiesiog reikia Dell Latitude E6420 matricos, ir viskas? Ne taip paprasta. Tas pats modelis gali turėti 3-4 skirtingas matricas, ir ne visos jos bus suderinamos.

Pirmiausia reikia žinoti tikslų matricos modelį. Jis paprastai nurodytas ant lipduko matricos galinėje pusėje, bet tam reikia bent iš dalies išardyti nešiojamąjį. Matricos kodas atrodo kažkaip taip: „LP156WH4-TLA1” ar „B156XW04 V.6”. Šie kodai sako viską – gamintoją (LG Philips, AUO, Samsung, Chi Mei ir kt.), dydį, raišką, jungtį ir kitas specifikacijas.

Jungtis – kritiškai svarbu. Senesni nešiojamieji naudoja LVDS jungtį (paprastai 30 arba 40 kontaktų), naujesni – eDP (embedded DisplayPort). Negalite įdėti eDP matricos į nešiojamąjį, kuris turi LVDS jungtį, ir tikėtis, kad veiks. Tiesiog neveiks. Be to, net toje pačioje LVDS kategorijoje yra skirtingų kontaktų išdėstymai – vienas ar du kanalai, kontaktų pozicijos ir pan.

Raiška ir dydis – akivaizdūs dalykai, bet vis tiek žmonės klysta. 15.6 colio matrica nebūtinai reiškia, kad bet kuri 15.6 colio matrica tiks. Yra skirtingos raiškos: 1366×768 (HD), 1600×900 (HD+), 1920×1080 (Full HD), ir netgi 4K variantai. Jūsų nešiojamojo vaizdo plokštė ir BIOS turi palaikyti tą raišką.

Storis – taip, net tai svarbu. Matricų storis skiriasi, ir nors skirtumas gali būti vos keletas milimetrų, to gali pakakti, kad matrica netilptų į korpusą arba kad ekranas neužsidarytų tinkamai. Standartiniai storiai yra apie 3.2mm (labai plonos), 5.2mm ir 6.5mm (storesnės CCFL).

Keitimo procesas – ne visada taip baisu, kaip atrodo

Matricos keitimas atrodo kaip kažkas, ką turėtų daryti tik profesionalai, bet iš tikrųjų tai viena paprastesnių nešiojamojo remonto procedūrų. Jei turite bent minimalius įgūdžius ir kantrybės, galite tai padaryti patys.

Pirmiausia reikia tinkamų įrankių. Mažas kryžminis atsuktuvas (paprastai Phillips #0 ar #1), plastikinis atidarymo įrankis (spudger) ar bent sena kredito kortelė, ir švari, švelni paviršiaus danga, ant kurios dirbsite. Magnetinis kilimėlis varžtams – ne būtinybė, bet labai palengvina gyvenimą.

Ekrano rėmelis paprastai laikomas plastikų fiksuotojų ir kelių varžtų, paslėptų po guminėmis įdėklais. Tie įdėklai dažniausiai yra ekrano kampuose. Atsargiai juos pašalinkite ir atsukite varžtus. Tada švelniai, pradedant nuo apačios ar šonų, pradėkite atskleisti rėmelį nuo ekrano. Čia reikia kantrybės – jei jaučiate didelį pasipriešinimą, ieškokite, gal praleidote varžtą ar fiksatorių.

Kai rėmelis nuimtas, matote matricą, pritvirtintą prie metalinių laikiklių. Paprastai ji laikoma 4-6 varžtų (po du kiekvienoje pusėje). Atsukite juos, bet nepašalinkite matricos iš karto – ji vis dar prijungta kabeliu.

Matricos kabelis – čia reikia būti atsargiems. Paprastai jis yra matricos apačioje, užklijuotas lipnia juosta. Švelniai nulupkite juostą ir atjunkite kabelį. Kai kuriuose modeliuose yra fiksatorius, kurį reikia pakelti prieš traukiant kabelį, kituose kabelis tiesiog ištraukiamas. Nenaudokite jėgos – jei neišeina, ieškokite fiksatoriaus mechanizmo.

Naują matricą montuojate atvirkščia tvarka. Svarbu: prieš visiškai surinkdami viską, prijunkite nešiojamąjį prie maitinimo ir patikrinkite, ar naujas ekranas veikia. Niekas taip nesugadina dienos kaip viskas surinkti ir tada suvokti, kad matrica neveikia arba netinka.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per savo karjerą esu matęs įvairiausių nesėkmių keičiant matricas, ir dauguma jų buvo visiškai išvengiamos.

Netinkamos matricos užsakymas – tai numeris vienas. Žmonės pasitiki pardavėjo žodžiais „tiks jūsų modeliui” ir gauna netinkamą matricą. Visada patikrinkite tikslų matricos kodą nuo senos matricos arba naudokite programas kaip AIDA64 ar HWiNFO, kurios gali parodyti matricos modelį be išardymo.

Per didelis skubėjimas su plastiko dalimis – plastiko fiksuotojai yra trapūs, ypač senesniuose nešiojamuosiuose. Matau nešiojamųjų su nulūžusiais rėmelio kampais beveik kasdien. Jei fiksatorius neleidžia, švelniai pajudinkite plastiko atidarymo įrankį šonu, o ne tiesiog traukite.

Pirštų atspaudai ant matricos – tai gali atrodyti kaip smulkmena, bet riebalai nuo pirštų ant matricos paviršiaus gali būti matomi, kai ekranas įjungtas. Visada lieskite matricą tik už kraštų arba naudokite medvilnines pirštines. Jei vis tiek palietėte – švelniai nuvalykite mikropluošto šluoste, skirta ekranams.

Kabelio pažeidimas – matricos kabelis yra plonytis ir trapus. Nelankstykite jo per daug, netraukite už kabelio, traukite už jungties. Jei kabelis pažeistas, turėsite vėl viską ardyti.

Varžtų perveržimas – matricos laikikliai yra iš plono metalo, o varžtai dažnai įsisukti į plastikines sriegines įvorės. Perveržus galima sugadinti sriegį, ir tada matrica laikysis prastai. Veržkite tik tiek, kad būtų tvirtai, bet ne per jėgą.

Atnaujinimo galimybės – kai keitimas tampa pagerinmu

Štai kur tampa įdomu – kartais matricos keitimas gali būti ne tik remontas, bet ir atnaujinimas. Jei jūsų nešiojamasis turi HD (1366×768) matricą, galbūt galite ją pakeisti į Full HD (1920×1080)?

Tai priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia, jūsų vaizdo plokštė turi palaikyti aukštesnę raišką. Dauguma šiuolaikinių nešiojamųjų (pastarųjų 7-8 metų) palaikys Full HD, net jei iš gamyklos turėjo HD matricą. Antra, jungtis turi būti suderinama – čia vėlgi grįžtame prie LVDS vs eDP klausimo.

Yra entuziastų forumai, kur žmonės dokumentuoja sėkmingus atnaujinimus konkretiems modeliams. Pavyzdžiui, ThinkPad T420 gali būti atnaujintas iš HD į Full HD su tam tikra matrica, bet reikia modifikuoti BIOS. Lenovo IdeaPad modeliai dažnai leidžia tiesiog pakeisti matricą be jokių papildomų modifikacijų.

IPS vs TN – tai kitas atnaujinimo aspektas. Jei jūsų nešiojamasis turi pigią TN matricą su siaubingais žiūrėjimo kampais ir spalvomis, galbūt galite ją pakeisti į IPS matricą su tuo pačiu dydžiu ir raiška. IPS matricos yra brangesnės (paprastai 20-40 eurų daugiau), bet skirtumas kokybėje yra diena ir naktis.

Atnaujinimo atveju ypač svarbu pasidaryti namų darbus. Ieškokite informacijos apie savo konkretų modelį forumuose kaip NotebookReview, Reddit r/thinkpad (jei turite ThinkPad), ar gamintojo specifiniuose forumuose. Žmonės ten dalijasi tiksliais matricos modeliais, kurie veikia, ir tais, kurie neveikia.

Kaina vs kokybė – ar verta mokėti daugiau

Matricos kainuoja labai skirtingai. Tą pačią 15.6″ Full HD matricą galite rasti už 50 eurų iš Kinijos ar už 120 eurų iš Europos tiekėjo. Ar verta mokėti daugiau?

Pigios matricos iš Kinijos dažnai yra „B grade” arba „refurbished”. Tai reiškia, kad jos gali turėti nedidelių defektų – kelis mirušius pikselius, nelygų apšvietimą ar šiek tiek prastesnes spalvas. Kartais gauni puikią matricą už puikią kainą, kartais – šlamštą. Tai loterija.

Originalios gamintojo matricos (OEM) yra brangiausios, bet garantuoja kokybę. Jei remontuojate verslui skirtą nešiojamąjį ar jums labai svarbi ekrano kokybė, geriau mokėti daugiau. Jei tai senas nešiojamasis, kurį naudojate tik interneto naršymui, pigesnis variantas gali būti visiškai priimtinas.

Vidurio kelias – pirkti iš patikimų Europos tiekėjų, kurie siūlo bent 6-12 mėnesių garantiją. Jie paprastai testuoja matricas prieš siųsdami ir greitai išsprendžia problemas, jei tokių iškyla. Kaina bus 20-30% didesnė nei iš Kinijos, bet rizika daug mažesnė.

Dar vienas dalykas – matricos gamintojas. LG, Samsung, AUO ir Sharp paprastai gamina aukščiausios kokybės matricas. Chi Mei (Innolux) ir kai kurie kiti Kinijos gamintojai yra pigesnio segmento, bet ne būtinai blogi. Profesionaliam darbui rinkčiausi žinomus gamintojus, kasdieniams poreikiams – bet kas tinka.

Kai geriau pasikliauti profesionalais

Nors anksčiau sakiau, kad matricos keitimas nėra toks sudėtingas, yra situacijų, kai geriau nešti pas specialistą.

Ultrabook’ai ir labai plonesni nešiojamieji – čia ekranas dažnai klijuojamas ar montuojamas taip, kad išardymas be specialių įrankių ir patirties gali baigtis nelaimingai. MacBook’ai, Dell XPS, kai kurie Lenovo Yoga modeliai – geriau pas profesionalą.

Jutikliniai ekranai – jei jūsų nešiojamasis turi jutiklinį ekraną, matrica yra sudėtingesnis mazgas su papildoma jutikline plėvele. Čia lengva ką nors sugadinti, ir dalys yra daug brangesnės.

Kai reikia atnaujinti BIOS ar daryti kitas modifikacijas – jei atnaujinimui reikia BIOS modifikavimo ar kitų programinių pakeitimų, o jūs neturite patirties, geriau pasikliauti žmogumi, kuris žino, ką daro. Neteisingai modifikuotas BIOS gali paversti jūsų nešiojamąjį plytele.

Garantija – jei jūsų nešiojamasis vis dar garantijoje, bet kokia savadarbė priežiūra ją panaikins. Netgi jei sugedo matrica, o garantija turėtų padengti, atidarius korpusą garantija dingsta. Taigi, jei garantija aktuali, kreipkitės į gamintojo servisą.

Ką daryti su sena matrica ir kaip išlaikyti naują

Taigi, pakeitėte matricą. Kas dabar? Senoji matrica, net jei ji sugedusi, gali būti naudinga. Jei problema buvo tik apšvietimo sistemoje, o pati LCD dalis veikia, galite ją išlaikyti kaip atsarginę dalį. Kartais gali praversti kabelis, laikikliai ar kitos smulkmenos.

Jei matrica visiškai sugadinta, teisingai ją utilizuokite. LCD matricos turi skystųjų kristalų ir kitų medžiagų, kurių neturėtumėte tiesiog mesti į šiukšlių dėžę. Daugelyje miestų yra elektronikos atliekų surinkimo punktai, kur galite ją priduoti.

Naujosios matricos priežiūra – nors tai atrodo akivaizdu, daugelis žmonių vis tiek daro tas pačias klaidas. Niekada nevalykite ekrano įprastomis valymo priemonėmis ar popieriniais rankšluosčiais. Naudokite tik mikropluošto šluostę ir, jei reikia, specialias ekranų valymo priemones arba tiesiog distiliuotą vandenį.

Nepalikite nešiojamojo automobilyje vasarą ar žiemą – kraštutinės temperatūros gali pakenkti matricai. LCD kristalai gali pažeisti esant labai aukštai ar žemai temperatūrai.

Uždarant ekraną, įsitikinkite, kad ant klaviatūros nieko nėra. Tai skamba kvailai, bet tai viena dažniausių matricos sugadinimo priežasčių. Rašiklis, USB raktas ar net ausų kištukai gali sulaužyti ekraną, kai jį uždarote.

Reguliuokite ekrano ryškumą – naudoti maksimalų ryškumą visada ne tik vargina akis, bet ir trumpina matricos bei apšvietimo sistemos tarnavimo laiką. LED diodai, nors ir ilgaamžiai, vis tiek turi ribotą darbo valandų skaičių. 60-70% ryškumo paprastai visiškai pakanka ir pratęsia ekrano gyvenimą.

Taigi, LCD ir LED matricos tema iš tikrųjų nėra tokia paini, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Supratę pagrindinius skirtumus, žinodami, ko ieškoti rinkdamiesi naują matricą, ir turėdami bent šiek tiek kantrybės, galite sutaupyti nemažai pinigų ir pratęsti savo nešiojamojo gyvenimą. O jei vis tiek jaučiatės nesaugiai – nėra gėdos kreiptis į profesionalą. Geriau sumokėti už darbą, nei sugadinti ir matricą, ir nešiojamąjį.